Gimdymas namuose: demonų gaudymas sociologiniu tinkleliu

Trigrašį į verdančias ir baigiančias perkaisti diskusijas dėl gimdymo namuose paskatino įkišti šie du sakiniai atvirame medikų laiške „apie gimdymą namuose ir pavėluotus sprendimus“: „Lietuvoje atsinaujinantis gimdymų namuose reiškinys – tikrai platesnis nei medicininis klausimas. Čia turbūt reikšmingesnės būtų sociologų ar antropologų analizės nei dar viena medikų nuomonė“. Kaip nepasiduoti tokiam intriguojančiam ir įpareigojančiam pasiūlymui?

DSC_0019
© Pterodaktilis

Pirmiausia, svarbu pažymėti, kad toli gražu ne tik Lietuvoje egzistuojantis „naujasis“ požiūris į gimdymą atrodo kur kas lengviau paaiškinamas nei pastarųjų mėnesių įvykiai – teisinis su gimdymais namuose susijusių žmonių persekiojimas ir tokį požiūrį bei gyvenimo būdą pasirinkusiųjų kriminalizavimas. Matyt, šiuo klausimu savo žodį teks tarti kolegoms kriminologams, o aš šiame tekste mėginsiu suprasti, kodėl masinėse medijose (ir ypač – skaitytojų komentaruose) diskutuojant apie gimdymus namuose kartojasi smerkiantis požiūris ir tokie epitetai kaip „sekta“, „neatsakingumas“ ir ypač – visos šios situacijos raktažodis – „grįžimas į viduramžius“. Iš kur kyla tokio tipo žinojimas?

Gimdymas ir gimimas – kaip ir paauglystė, vedybos ar mirtis – yra egzistencinės patirtys, ikimodernioje bendruomenėje turėjusios perėjimo ritualo statusą. Tuo tarpu modernybėje šie tradicijos organizuojami gyvenimo eigos ritualai iškūnijami ir tampa abstrakčių modernybės sistemų kontrolės objektu. Šios egzistencinės patirtys iš tiesioginės-bendruomeninės priežiūros pereina į institucinės-administracinės koordinacijos rankas. Seras Anthony Giddensas šio proceso pasekmes vadina patyrimo sekvestravimu. Tai – „kasdienio gyvenimo atribojimas nuo patirčių, keliančių potencialiai drumsčiančius ramybę egzistencinius klausimus,– ypač nuo tokių patirčių, kurios susijusios su liga, beprotybe, nusikalstamumu, seksualumu ir mirtimi“, taip pat su tiesioginiu laukinės, neprijaukintos gamtos, gamtiškumo patyrimu1. Šių klausimų sprendimas modernybėje išstumiamas iš kasdienybės akiračio, o tiesioginio patyrimo trūkumas gausiai kompensuojamas reprezentacijomis masinėse medijose ir meno kūriniuose.

Patyrimas sekvestruojamas organizuotai – visi „potencialiai ramybę drumsčiantys egzistenciniai patyrimai“ nuo visuomenės akių izoliuojami specialiose įstaigose – kalėjime, beprotnamyje, ligoninėje. Štai mirties sekvestravimą modernybėje išsamiai analizuoja kultūros istorikas, mentalitetų istorijos tyrėjas Philippe Aries (Filipas Arje) studijoje „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“. Pasak jo, „Senasis šeimos gydytojas, Balzako gydytojas, su kunigu ir šeima buvo mirštančiojo asistentas. Jo įpėdinis, bendras gydytojas, nutolo nuo mirties. Išskyrus nelaimingų atsitikimų atvejus, jis jos nepripažįsta: iš ligonio kambario, kur jis daugiau nebekviečiamas, mirtis persikėlė į ligoninę, kur nuo šiol patenka visi sunkūs ligoniai, atsidūrę prie mirties slenksčio. O ligoninėje gydytojas yra ir mokslo žmogus, ir sykiu žmogus, turintis galią, galią, kuria vienas ir naudojasi“. Šį epizodą Aries iliustruoja 1973 m. mirštančio jėzuito François de Dainville istorija. Sirgdamas nepagydomas liga ir puikiai suvokdamas savo beviltišką būklę jis ramiai žvelgė į artėjančią mirtį, su prižiūrinčiu gydytoju sutaręs nesiimti jokio „sunkaus“ gydymo gyvybei pratęsti. Tačiau paūmėjus ligai iniciatyvus internas ligonį nugabena į reanimacijos tarnybą [galia!], kur šis paskutines sąmoningo gyvenimo dienas praleidžia prijungtas prie visų įmanomų gyvybės palaikymo aparatų. Paskutiniai mirštančiojo žodžiai prieš nugrimztant į komą buvo: „Jie iš manęs atima mano mirtį“2.

Gimdymas ir gimimas taip pat medikalizuojami ir institucionalizuojami formalioje ligoninės aplinkoje. Žinoma, vienas iš šių pokyčių rezultatų – žymiai sumažėjęs naujagimių ir gimdyvių mirtingumas bei sergamumas nepagydomomis ligomis, nes ligoninė – visų pirma „vieta, kur galima sutelkti medicinos techniką ir ugdyti medicininę kompetenciją“. Vis dėlto, „panašiai kaip kalėjimai ir beprotnamiai, ligoninė taip pat yra ta vieta, kur sekvestruojami netekusieji teisės dalyvauti tradicinėje socialinėje veikloje ir taip pat nuslepiamos nuo viešo žvilgsnio tam tikros lemtingos gyvenimo patirtys“3.

Kam pasitarnauja šis egzistencinių patirčių sekvestravimas, gimimo ir mirties, ligos ir beprotybės izoliavimas specialiose priežiūros institucijose? Pasak Giddenso, tai būtina norint sukurti sąlygiško saugumo kasdieniame gyvenime modernybės sąlygomis zonas. Tačiau nenumatytoji šių procesų pasekmė ta, jog sekvestruojant patyrimus, instituciškai nuslopinami pamatiniai moraliniai ir egzistenciniai žmogaus gyvenimo komponentai, kurie tarsi nustumiami į pašalius4. Atitolstant nuo natūralių patyrimų, apsigyvenama sintetinėje, izoliuotoje, bet saugioje aplinkoje.

IMG_2279
© Andrius Šimas

Visgi ši padėtis nėra stabili – sekvestruoto patyrimo laukas trūkinėja, „jis kupinas įtampos ir menkai valdomų jėgų; arba, metaforiškai sakant, jis yra mūšio laukas“5, kurį formuoja nuolatinės tradicijos atgaivinimo pastangos. Šių pastangų tikslas – kompromisas tarp saugumo palaikymo ir egzistencinių pojūčių anestezijos panaikinimo, o tradicijas gaivinančių judėjimų veiklos rezultatai matomi plačiame spektre tarp anti-modernistinės revoliucijos ir new age kičo6.

Tokiems tradicijos atgaivinimo judėjimams galima priskirti ir nuo antrosios XX a. pusės Vakaruose užsimezgusias pastangas prioritetizuoti natūralų (t.y. kiek įmanoma mažiau medikalizuotą, kiek įmanoma labiau anti-intervencionistinį) gimdymą. Radikalus šio judėjimo vaisius – gimdymas namuose ar kitoje ne ligoninės aplinkoje be jokio medikamentinio įsikišimo, o nuosaikesnės jo pasekmės – pokyčiai mainstreaminėje akušerijos-ginekologijos tradicijoje, kai gimdymo galios centras pamažu pasislenka nuo gydytojo(-s) ir ligoninės personalo prie pačios gimdyvės, kai iš šaltai sterilios į „naminę“ ir jaukią transformuojama gimdymo patalpa, kai gimdyme suteikiama galimybė aktyviai dalyvauti gimdyvės partneriui, kitiems artimiesiems ar profesionalaus mediko statuso neturinčioms „gimties seserims“.

Lietuvoje šios naujovės labai pamažu ir tik fragmentiškai pradedamos įgyvendinti nuo 1990-ųjų. Iki tol sėkmingai veikė sovietinė medikalizuoto, visapusiškai kontroliuojamo konvejerinio gimdymo tradicija, nuo egzistencinės patirties atskirianti ne tik tėvus (savo kūdikius sutinkančius daugiau nei po savaitės), motinas, bet ir pačius naujagimius.

Kodėl praėjus daugiau nei 20 metų vis dar jaučiamas viešas prielankumas tokio tipo instituciškai kontroliuojamam gimdymui, o šio atsisakantieji ne tik marginalizuojami, bet ir persekiojami teisiškai? Ar dėl to kaltas visuotinis saugumo trūkumas ir rizikos (pojūčio) perteklius visuomenėje? Ir iš kur kyla natūralaus gimdymo sutapatinimas su viduramžių įvaizdžiu populiariojoje vaizduotėje?

Šiuo atveju svarbu tai, kad sovietinis modernizacijos projektas pritrūko nuoseklumo. Pavyzdžiui, kruopščiai sekvestruojant ligos, beprotybės, mirties, nusikaltimų ir erotikos patyrimus, laukinės gamtos atskyrimui nuo kasdienybės, neužteko išteklių, laiko ir įdirbio. Net didmiesčių gyventojai liko gana glaudžiai susiję su tiesioginėmis natūrinio ūkio patirtimis, net respublikų sostinėse žaliosios zonos liko panašesnės į natūralius krūmynus ir miškus, o ne į išpuoselėtus, išravėtus, gėlynais ir tvorelėmis aptaisytus parkus.

Tuo tarpu gamtiškos, natūralios patirtys, susijusios su tradicine kultūra – tokios kaip gimimas, ligų gydymas, mirties palydėjimo ritualai – perėjusios radikaliai modernizacines sovietinės kultūros transformacijas, pakliuvo į dviprasmišką situaciją. Viena vertus, tai patirtys, kurias dar asmeniškai (šeimos istorijos lygmenyje) daugelis atsimena kaip ritualizuotas ir išgyvenamas namų aplinkoje. Kita vertus, ilgus metus buvo stengiamasi jas suvaldyti ir perkelti į visiškai sterilias institucines aplinkas. Kadangi šie patyrimai buvo sekvestruojami intensyviai, bet visuomenės laikmačiu pernelyg trumpai, jie negali masiškai būti iš naujo įvertinti ir „grįžti“ iš istorijos, nes taip iki galo ten ir nebuvo „išėję“. Kol didelė visuomenės dalis žinos, kad jų (pro)seneliai ar net tėvai gimė namuose, tol toks gimdymas bus siejamas su apčiuopiama senove ir neįgis visuotinai daugiau pagarbos ir pasitikėjimo nei „naujasis“ – modernus, medikalizuotas, kontroliuojamas ir saugus (!) gimdymas ligoninėje. Taip reiškiasi pernelyg jaunos, dar nesubrendusios tiek, kad saugiai abejotų pačia savimi, modernybės kompleksas.

Iki šiol nešiojuosi atmintin įstrigusį septynių metų senumo pokalbį su medicinos studentu ir praktiku iš Bolonijos Nicola. Faktas, kad kartas nuo karto plikydavausi ramunėlių, mėtų ir pan. arbatą (o ta arbata – ne iš pakelių, o iš tikrų, tikrame darže suskintų žolių!), Nicolai pasirodė gana įspūdingas: „o, tai tu domiesi naująja medicina!“ – buvo jo komentaras. Italijoje tai reiškia gana išskirtinį skonį ir, galima numanyti, aukštesnes nei vidutines tokio interesanto pajamas, nes įvairios žolelės ir iš jų pagaminti preparatai ten pardavinėjami specializuotose ir pakankamai brangiose krautuvėse – erboristerijose. Kai tuo tarpu Lietuvoje žolininkystė vis dar suvokiama kaip senoji medicinos tradicija, nespėjusi išnykti, nepraradusi tęstinumo, todėl niekam neatrodanti perdėm nauja nei egzotiška ir, juolab, nedemonstruojanti išskirtinio skonio – greičiau visiškai atvirkščiai.

—-

1 Giddens, Anthony. 2000. Modernybė ir asmens tapatumas. Asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje (vertė Vytautas Radžvilas). Vilnius: Pradai, p. 311.

2 Ariès, Philippe. 1993. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje (vertė Birutė Gedgaudaitė). Vilnius: Baltos lankos, p. 264-265.

3 Giddens, p. 207.

4 Ibid., p. 214.

5 Ibid., p. 216.

6 Ibid., p. 194.

 

Straipsnis publikuotas bloge Sociali Sociologija ir delfi.lt

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s