Miesto vaikai: išlaisvinami iš narvų virš galvos dūzgiant sraigtasparniams

Sociologui turėti vaikų – keista patirtis. Turi kasdien išjunginėti tiko nukamuotą sociologinę akį, kad neišprotėtum nuo minties apie kiekvieną minutę socialiai konstruojamus savo vaikus. Ir nuo suvokimo, kad va dabar, šią akimirką, vyksta socializacija ir odievemano kaip visko nesugadinti. Sunku prisijaukinti lengvumą ir ramybę teikiantį žinojimą, kad vis tiek viską sugadinsi, bet gal nieko baisaus (pirmi vaikai juk ir skirti treniruotėms, va, koks penktas, matyt, jau augtų visiškoje budistinėje ir gal net sociologinėje darnoje). Bet šiandien mes ne visai apie tai. Šiandien noriu papasakoti apie vaikų augi(ni)mą mieste.

Taigi, kaip manote, ar miestas vaikams – pavojinga ir nesaugi erdvė? O gal iššūkis ir puiki galimybė pažinti aplinką, kitus ir save? Tiesa slypi kažkur tarp radikaliai skirtingų „tėvų-sraigtasparnių“ ir „išlaisvintų vaikų“ požiūrių į vaikų laisvę, saugumą, mokymąsi miesto gatvėse ir kiemuose.

Vaikai laukinėse ir steriliose erdvėse – kurie išmoksta daugiau?

Vaikystės ir miestų tyrėjai pastebi keistą paradoksą: kuo labiau išsivysčiusioje valstybėje ir kuo labiau pasiturinčioje šeimoje auginami vaikai, tuo mažiau galimybių jie turi savarankiškai ir laisvai pažinti kasdienį pasaulį už savo namų durų. Jei besivystančiose šalyse dieną po pamokų vaikai praleidžia atvirame ore, bėgiodami gatvėse ir gyvenimą patirdami visiškai spontaniškai, tai turtingesnėse valstybėse jie vis labiau izoliuojami namuose ir ugdymo įstaigose, iš kurių keliauja į griežtai suplanuotas popamokines veiklas, uždaras žaidimų aikšteles ir kitas sterilias vietas, kur paprastai yra nuolatos lydimi ir stebimi suaugusiųjų. Tokie vaikai beveik neturi galimybės patirti nei nuobodulio, nei jaudinančio visiškai savarankiško naujų vietų atradimo jausmo.

DSC04281
© Pterodaktilis

Dauguma dabartinių Lietuvos tėvų vaikystėje buvome panašesni į paprastus Brazilijos ar Indijos miestų vaikus. Lakstėm su raktais ant kaklo daugiabučių kiemuose, o gimtąjį rajoną pažinojom taip pat gerai kaip nuosavą kambarį. Tačiau savo vaikus auginame jau visiškai kitame pasaulyje: kuo didesniame mieste gyvename ir kuo didesnes pajamas gauname, tuo labiau esame linkę saugoti atžalas nuo laukinės miesto laisvės. Štai ir Lietuvoje dauguma naujos statybos daugiabučių namų yra projektuojami taip, kad vaikų žaidimo aikštelės būtų atskirtos nuo svetimos aplinkos – kad vieno namo ar net vienos laiptinės vaikai žaistų kartu, atskirai nuo nepažįstamų vaikų ir nuo situacijų, kurių tuoj pat negalėtų sukontroliuoti visada šalia esantys tėvai ar kiti prižiūrėtojai.

Kuo daugiau saugumo – tuo mažiau savarankiškumo?

Saugumas (o tiksliau – tikras ar įsivaizduojamas saugumo trūkumas) yra pagrindinis argumentas kodėl tėvai, patys augę ir auginti laisvai, savo vaikus įkalina griežtai suplanuotose dienotvarkėse ir steriliose erdvėse. Tačiau saugumo perteklius pražudo spontaniškumą, kūrybiškumą, autonomiją ir gyvo pasaulio su įvairiausiomis jo situacijomis pažinimą.

DSC04341
© Pterodaktilis

Balansą tarp vaikų saugumo ir laisvės mėgina rasti įvairios tėvystės tradicijos ir mokyklos. Vienoje šios skalės pusėje būtų visus vaiko gyvenimo aspektus akylai stebintys ir organizuojantys tėvai-sraigtasparniai – vis labiau kritikuojama, tačiau JAV gana smarkiai įsišaknijusi tėvų visapusiškai kontroliuojamų vaikų auginimo tradicija (helicopter parenting). Tačiau kiekvienas ekstremalumas sukelia norą priešintis, ir kaip reakcija į virš galvų dūzgiančius tėvus-sraigtasparnius JAV randasi ir stiprėja „išlaisvintų“ vaikų auginimo iniciatyva free range parenting – žodžių žaismas, kuriame užkoduotas vaikų palyginimas su iš narvų išlaisvintomis vištomis, auginamomis ant natūralaus kraiko ir dedančiomis daug maistingesnius kiaušinius nei steriliai narvuose laikomos nelaimingos jų giminaitės.

Naujai atrasta miesto vaikų laisvė

Šiai iniciatyvai pritariantys tėvai siekia sugrąžinti vaikų savarankiškumą ir vaikus sugrąžinti į miesto erdves, bet už tai… ne taip jau retai įspėjami policijos pareigūnų dėl savo vaikų nepriežiūros!Vaikų išlaisvinimo šalininkai grįžta prie šaknų – prie laisvo vaikų buvimo kieme ir mieste. Tai reiškia, kad vidurinės klasės amerikiečių vaikams ir paaugliams iškeliami senokai nepatirti iššūkiai. Pavyzdžiui, žaisti kieme prie namo be tėvų priežiūros, nuolat nestebimiems nueiti dešimties minučių kelią iki parko ir atgal ar niekieno nelydimiems nuvykti į mokyklą ir grįžti iš jos. Didžiuliame didmiestyje tai tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip visiškai elementarios užduotys.

Tačiau JAV jau porą dešimtmečių vyraujant vaikų superpriežiūros tendencijai, mieste be suaugusiųjų klajojantys 10-14 metų vaikai yra tiek neįprastas dalykas, kad kaimynai ar tiesiog rūpestingi praeiviai apie tai informuoja pareigūnus, o tėvai turi teisintis, kad jų vaikai ne šiaip šlaistosi neprižiūrimi, o sąmoningai yra mokomi pažinti miestą, prisijaukinti viešąsias erdves ir augti savarankiškomis asmenybėmis. Kad išvengtų panašių nuolat pasikartojančių nesusipratimų, tėvai savo „išlaisvintiems“ vaikams ant kaklo užkabina korteles, informuojančias apie tai, kad vaikas ne pasiklydo, o eina ar tiesiog būna mieste.

Iliustracija pasiskolinta iš  Huffington Post

Visgi kodėl vaikui svarbu išsiugdyti asmeninį santykį su savo kiemu, rajonu, o palaipsniui – ir visu miestu? Kieme vaikai mokosi bendrauti ir patys spręsdami įvairiausias situacijas, pavyzdžiui, konfliktus, tobulėja. Išmoksta pasaulį ir save pačius matyti ne per suaugusiųjų siūlomus bendravimo rėmus, o savitai ir savarankiškai. Miesto nebijantys vaikai taip pat pradeda orientuotis erdvėje nepriklausomai nuo suaugusiųjų pagalbos, ieškoti ir rasti naujus savo kelius ir vietas, išmoksta suprasti kaip elgtis mieste – o tai yra vienas iš būdų sustiprinti pasitikėjimą savimi.

Savarankiški mieste – pasitikintys gyvenime

Įprastai vaikų judėjimas už artimiausios namų erdvės europietiškuose miestuose prasideda kur kas anksčiau nei JAV – maždaug tarp aštuonerių ir devynerių metų amžiaus, o vienuolikos ar dvylikos sulaukę vaikai pradeda lankytis ir labiau nuo namų nutolusiose miesto vietose, kurias galima pasiekti viešuoju transportu. Didžiulę įtaką tam, kiek vaikai įsitraukia į savarankišką miesto tyrinėjimą, turi atstumas nuo namų iki mokyklos ar popamokinių veiklų ir, žinoma, tėvų galimybės bei noras visur lydėti vaikus. Tačiau europiečiai taip pat sunerimę dėl mažėjančio vaikų savarankiškumo ir augančios jų izoliacijos. Kai kuriuose rajonuose žaidimo aikštelės prie namų niekada nebūna užimtos, nes vaikai joms tiesiog neturi laiko ir energijos, kuriuos suryja mokykla ir begaliniai lavinimo užsiėmimai po pamokų.

Kadangi pas mus šios tendencijos atslenka kiek pavėluotai, stebėdami pavyzdžius galime tam pasiruošti iš anksto. Pavyzdžiui, atsakyti sau patiems į klausimą, kur slypi balansas tarp vaiko saugumo ir laisvės mieste. Taip pat stengtis, kad vaikai turėtų pakankamai laiko ir erdvės laisvam savo gyvenamosios aplinkos (ir tuo pačiu – savęs pačių) pažinimui. Kad nenutiktų taip, jog linkėdami tik paties geriausio, savo vaikų netyčia nepaverstume jau nuo vaikystės pavargusiais nuobodžiautojais, už kuriuos viskas apgalvota iš anksto.

 

Straipsnis publikuotas bloge Sociali Sociologija

Advertisements

One thought on “Miesto vaikai: išlaisvinami iš narvų virš galvos dūzgiant sraigtasparniams

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s