Didelė tikimybė, kad jūs, jeigu dabar skaitote šiuos žodžius, turite vaikų. O jei iš tiesų taip yra, tai dar didesnė tikimybė, kad vaikų turite ne daugiau ir ne mažiau kaip du. Jeigu yra kitaip – esate šiek tiek išimtis.

Ir tai ne koks nors atsitiktinis būrimas iš kavos tirščių. Tai, kad žmonės mūsų valstybėje norėtų turėti vidutiniškai porą vaikų, rodo gyventojų apklausos. Ir tikrovė nuo šių planų ar svajonių nutolsta visai nedaug – statistiškai vienai moteriai Lietuvoje iš tiesų vidutiniškai gimsta beveik du vaikai (tiesa, į šiuos skaičiavimus įtraukiamos tik gimdžiusios moterys). Taigi, būtent du vaikai – ir svajonių, ir tikrovės viduriukas. Įdomu – kodėl? Kodėl ne trys, ne šeši, kodėl – ne vienas? Ir iš kur atsiranda ši sunkiai apčiuopiama, bet ne vienam, auginančiam vaikus, dažnai aiškiai juntama dviejų vaikų „norma“?

Kiek vaikų nori vyrai?

Turėti ar neturėti vaikų, o jei turėti – kiek, žinoma, yra kiekvieno žmogaus ir kiekvienos šeimos apsisprendimas. Rodos, akivaizdu, tačiau visuomenę tyrinėjantys mokslininkai pastebi, kad gimstamumo tendencijos bėgant metams gana stipriai keičiasi. Apie šių tendencijų priežastis ir jų tyrimus Lietuvoje pasakoja sociologė Vaida Tretjakova.

„2013-2014 metais Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre atliktas tyrimas, kurio metu buvo kalbamasi su jaunais, vaikų neturinčiais vyrais apie jų tėvystės vizijas. Ar vyrai norėtų susilaukti vaikų? Dauguma tyrimo dalyvių atsakė „taip“ – vaikai yra trokštama jų įsivaizduojamo idealaus gyvenimo dalis. O kiek vaikų jie norėtų auginti? Anksčiau atliktų tyrimų duomenimis, dažniausiai vyrai ir moterys Lietuvoje nori susilaukti būtent dviejų vaikų, tad neatsitiktinai ir šio tyrimo metu vyraujančioje vyrų tėvystės vizijoje vaikų yra – tradiciškai – du“ . Kodėl?

Pasak V. Tretjakovos, du vaikai, būsimų tėčių manymu, „yra tinkamiausias kompromisas tarp noro vaikui suteikti brolio ar sesers kompaniją ir finansinių bei gerovės galimybių“. Vienturčio vaiko auginimas tyrime dalyvavusiems vyrams nepasirodė kaip idealus tėvystės variantas. Jų nuomone, brolio ar sesers turėjimas praturtina vaikų kasdienybę ir išmoko įvairių bendravimo subtilybių – dalintis, spręsti konfliktus ir panašiai. Tai ypač akcentavo vyrai, patys augę kartu su broliais ar seserimis.

„Vienas per mažai, trys – jau per daug“

Vyrams tėvystė asocijuojasi su atsakomybe, o ypač – finansine. O didesnė nei dviejų vaikų šeima dažnai suvokiama kaip žymiai didesnių ekonominių išteklių reikalaujantis projektas. Vyrai taip pat mano, kad daugiavaikei šeimai reikės ir kur kas daugiau laiko, kas ilgam nukreiptų dėmesį nuo savęs realizavimo veiklų ar pomėgių.

„Apibendrinant tyrimo įžvalgas, galima sakyti, kad šeima, auginanti būtent du vaikus, yra kompromisas tarp noro vaikams suteikti gerą aplinką augti ir tarp pasiryžimo šeimai skirti didžiąją dalį savo finansų ir laiko. Galiausiai, tyrimo apie vyraujantį pageidaujamą vaikų skaičių išvadas susumuoja vienas iš tyrimo dalyvių: „kažkaip vienas per mažai, trys – per daug“.

Kodėl dviejų vaikų „taisyklė“ trukdo gyventi?

Atrodytų, su dviejų vaikų „taisykle“ viskas tiesiog tobula: žmonės svajoja apie du vaikus, ir vėliau, jei aplinkybės susiklosto teisingai, dauguma būtent tiek ir augina. Tačiau šiokia tokia problema slypi tame, kad jei nuolat girdime nuomones iš aplinkos, būtent jos mums nejučia ir įteigia šią keistą ir labai ribotą normą, kad „du vaikai – pats tinkamiausias skaičius“. Nebūtų bėdos, jei visi kiti vaikų skaičiai šeimoje – ir didesni, ir mažesni – būtų priimami taip pat pozityviai. Tačiau juk taip nėra!

„Na bet jūs gimdot ir gimdot!“ – iš savo šeimos gydytojos išgirdo mano bičiulė, atėjusi pasidžiaugti savo… trečiuoju nėštumu. Kažkodėl Lietuvoje komentuoti ir netgi patarinėti apie šeimos dydį ir jo normalumą – netgi visai nepažįstamiems žmonėms! – vis dar gana įprasta patirtis. „Jau tikriausiai planuosit vaikelį? O gal jau laukiatės?“ – klausinėja visi antrą vestuvių dieną. „O kada antras?“ – gimus pirmagimiui. „Jau trys? Ką, neužteko dviejų?“. „Na taip, jums dar reikėtų mergaitės“. Tikrai, kartais atrodo, kad du vaikai – puikiausias būdas išvengti tetų ir dėdžių komentarų, pasiūlymų ar pageidavimų.

O kas, jei daugiau?

Įdomu, o ką apie tai mano žmonės, iškrentantys iš dviejų vaikų „taisyklės“? Eglės Jakutienės (30 m.), dvynukių Mortos ir Elžbietos (5 m.) ir trimečio Mykolo mamos, paklausiau, ar ji irgi pastebi, kad egzistuoja nematoma, bet visada šalia esanti dviejų vaikų „norma“?

„Tai aišku, kad „normalu“ turėti du vaikus. Nors mūsų aplinkoje yra įprasta turėti daug vaikų, tačiau iš nepažįstamų žmonių, ypač vyresnio amžiaus, suprantu, kad net du yra pakankamai daug. Dar vaikštinėdama su dvynukėmis sulaukdavau daug dėmesio: ir džiaugsmingų komentarų su šypsenom („Mama herojė“, „būkit sveiki“, „kokia šaunuolė mama“ ir t.t.), bet ir paguodos: „oi kaip gerai, kad dvi iš karto – vienu metu atvargsit vargelį ir daugiau nebereikės“. Arba „gerai, kad dvi iš karto, tik gaila, kad ne berniukas ir mergytė – va tada tai jau tikrai nieko netrūktų“. Bet negi aiškinsi visoms nepažįstamoms moteriškėms, kad mergaitės tikrai nebus mūsų vieninteliai vaikai. Ir niekas nežino, kiek tų vaikų turėsim, kiek dar vargsim tą savo džiugų vargelį, nes patys būsim jį pasirinkę“ – pasakoja Eglė.

Bet ar tikrai trys vaikai – toks neįprastas dalykas? Eglė mano, kad tai labai priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis bendraujame: „Mūsų amžiaus draugai kartais pavadina mus drąsuoliais dėl to, kad ryžomės susilaukti trijų vaikų. Tik aš nežinau, kas čia drąsaus… Tiesiog toks mūsų kelias. Juk mes neužsisakėme dvynių. Man dvynukės buvo kaip ženklas, kad aš ne viską sprendžiu ir planuoju, ne viskas nuo manęs priklauso. Kai pastojau antrą kartą, buvo labai neramu dėl aplinkinių reakcijos. Labiausiai nustebino mano tėvai, kurie žinią priėmė su didžiausiu džiaugsmu. Artimi draugai taip pat palaikė, tolimesni gal kiek daugiau nustebdavo. Visgi mūsų aplinka yra labai dėkinga – esame Matulaičio parapijos nariai. Joje didelė dalis šeimų turi daugiau nei du vaikus, todėl trejetukas jiems – normalus dalykas ir mes visiškai nieko tuo nenustebinom.“

Sunkumai prasideda, bet baigiasi

O kaip šeimos gyvenimą pakeičia trečias vaikas – tik kiekybiškai, ar ir kokybiškai? – klausiu Eglės.

„Mano atveju pakeitė ir kokybiškai. Nes pati norėjau būti mama-didvyrė ir auginti juos visus namie. Jei būčiau Mykolui gimus mergaites išleidusi į darželį, viskas būtų buvę kur kas paprasčiau. Bet kol mergaitėms suėjo 2 metai ir 7 mėnesiai, buvau su jais visais trimis pati. Tik nesuprasdavau, kad man yra nežmoniškai sunku, kad esu pervargusi ir todėl pikta – galvodavau, kad gal šiaip esu žiežula“ – juokiasi pašnekovė. „Kaimynė dabar papasakoja, kad jai tuo laiku manęs su visais trim pypliais būdavo labai gaila. Vis dėlto suprantu, kad jei atsukčiau laiką atgal, aš ir vėl pasilikčiau mergaites namuose. Nes dvimetės jos buvo tikrai dar visiškai mažulytės. Galbūt pasikviesčiau į pagalbą mamą, anytą ar vyro seserį. Galbūt nusispjaučiau į tvarką namuose, valgytume daugiau pusfabrikačių, mažiau namuose gaminto maisto. Susiorganizuočiau daugiau laiko sau asmeniškai ir pabuvimui dviese su vyru. Matyt, teisybė, kad viskam savas metas. Išlaukėm savojo ir išleidom mergaites į darželį.

Kol turėjom tik dvynukes, su vyru buvome optimistai. Kalbėdavome, kad tik nuo požiūrio priklauso, sunku ar lengva auginti vaikus. Kai gimė trečiasis, tapome labiau realistais – pajutome, kad mums objektyviai yra sunku, o požiūris ne visais atvejais visagalis. Bet dabar vaikai ūgtelėjo ir nebegali gyventi vienas be kito. Tad ir šeimos gyvenimo kokybė šoktelėjo į aukštumas. Esam labai turtingi – ir vaikais, ir aplinkinių dėmesiu“ – džiaugiasi Eglė.

Daugiavaikystė – didžiausias privalumas vaikams

O patiems vaikams, matyt, smagiau augti būryje? „Žinoma! Vaikams yra nepaprastai gerai – mes juos net vadinam trynukais. Jie visi kartu nuolat žaidžia, prisigalvoja veiklų, kurios man net neateitų į galvą (arba tokių, apie kurias tik vėliau perskaitau internete kaip kūrybingų mamų pasiūlymus kaip lavinti vaikus!). Tiek būdami kartu, tiek kiekvienas atskirai, jie be galo kūrybingi, iš nieko susikuria krūvas žaidimų. Pavyzdžiui, Mykolas visas dvi dienas žaidė su pakeliu šiaudelių: dėliojo ant žemės raides, namus, šaudė fejerverkus, „valgė ledus“ ir taip toliau. Jei tenka bent kelioms valandoms išsiskirti, vaikai vieni kitų be galo pasiilgsta.“

Ar norisi vaikų būrį dar labiau pagausinti? „Turbūt, gal kai turėsim namą. Mūsų vaikai nuolat kalba apie namą, nes bute daug ko negalima, pavyzdžiui, lakstyti, šokinėti ir nervinti kaimynų apačioj. O jie nuolatos nori šokinėti ir bėgioti! Ir bent kartą per dieną paprašo namo, kur būtų galima visa tai daryti be nuolatinių apribojimų.“ O jei pabandytume apibendrinti: ko reikia norint turėti daug vaikų? „Pasitikėjimo, kad viskas bus gerai. Vidinės ramybės. Energijos. Kantrybės. Tikėjimo. Ir didelio namo. Dar gebėjimo ilsėtis ir rūpintis savimi, darnos poroje, palaikančios bendruomenės.“ – šypsosi Eglė.

O kas, jei mažiau?

Mažiau negu du vaikai, žinoma, yra vienas. Tačiau šiais laikais į šeimas, turinčias vieną vaiką nebėra žiūrima kritiškai. Ar bent taip kritiškai kaip į žmones, apskritai atsisakančius turėti vaikų. Sociologė Živilė Leonavičiūtė pasakoja apie jos tyrinėtas moteris, pasirinkusias savanoriškos bevaikystės gyvenimo kelią ir jų motyvaciją:

„Šiuolaikinės moterys gimdo vėliau nei ankstesnėse kartose ir pagimdo mažiau vaikų. O tarp reprodukcinį amžių baigusių moterų didėja ir apskritai niekada negimdžiusiųjų dalis. Šalia viengungystės ar nevaisingumo, viena dažnų priežasčių, kodėl žmonės taip ir nesusilaukia vaikų – savanoriškas apsisprendimas to nedaryti. O jo motyvai iš esmės susiveda į kitus prioritetus nei vaikai – nepriklausomybė, saviraiška, karjera, asmeniniai santykiai ir panašiai. O mano kalbintos moterys labiausiai akcentavo tiesiog noro arba poreikio turėti vaikų nebuvimą ir pasitenkinimą savo pasirinktu gyvenimo būdu.“

„Negalima nenorėti vaikų“

Įdomu, ar mūsų visuomenės požiūris į žmones, išsiskiriančius iš minios – kokie ir yra teigiantys, kad nenori susilaukti vaikų – tikrai visada labai kritiškas? Ar tikrai jis būtinai tik negatyvus? Ž. Leonavičiūtė dalinasi įžvalgomis iš sociologinių tyrimų: „JAV mokslininkė Jean E. Veevers pastebėjo, jog savanorišką bevaikystę pasirinkusios poros pažeidžia dvi svarbias visuomenės normas – normą turėti vaikų ir normą norėti jų turėti. Todėl konservatyvesnėse visuomenėse savanoriška bevaikystė suvokiama kaip nepriimtina, o tokį alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkusių porų atžvilgiu galioja neigiami stereotipai. Lietuvos visuomenėje taip pat dominuoja neigiamas šio reiškinio vertinimas. Tai nėra didelė staigmena, nes dauguma pokomunistinių valstybių Europoje išsiskiria nepalankiausiu požiūriu į pasirinkimą neturėti vaikų. Pavyzdžiui, tam nepritaria apie 85 % Ukrainos gyventojų, kai tuo tarpu tik apie 5 % švedų tokį pasirinkimą įvertintų neigiamai. Tačiau laikui bėgant šios nuostatos švelnėja: 2008 metais teiginiui, kad moters gyvenimas yra visavertis tik tuomet, jeigu ji turi vaikų, pritarė 60,7 % Lietuvos gyventojų, palyginti su 88,5 % pritariančiųjų 1990 metais“.

Konservatyviose visuomenėse, kokia yra ir Lietuva, tiek visai vaikų neturinčios poros, tiek ir vieno vaiko šeimos patiria nuolatinį spaudimą „keisti savo šeimos dydį“. Bet šeimos dydį pakeitus smagiau ir viršijus du vaikus – aplinkinių reakcijos vėlgi sugrįžta.

Ž. Leonavičiūtei ištyrus anoniminius interneto komentarus po straipsniais apie savanorišką bevaikystę naujienų portale delfi.lt, išsiskyrė dvi vertinančiųjų grupės. Konservatyvioji komentatorių dalis smerkia šį pasirinkimą, netiki juo ir vis tiek taiko spaudimą susilaukti vaikų. Bet kita komentatorių dalis nenorą turėti vaikų toleruoja ir pripažįsta teisę savo gyvenimą įprasminti kitaip.

Straipsnis (redaguota versija) publikuotas žurnale „Tavo vaikas“