Jau kuris laikas rašau straipsnius apie gyvenimą su vaikais ir tėvystę, nors visai neseniai supratau, kad iš tiesų tai po truputį rašau vieną ir tą patį tekstą, kurio tikslas – pabandyti suprasti, kokie tėvai esame mes. Tai aš, tu, jis, ji arba visa dabartinė naujų mamų ir tėvų karta. Kuo mūsų tėvystės patyrimai skiriasi nuo ankstesnių kartų, nuo mūsų tėvų ir senelių vaikų auginimo standartų? Ką mums skauda ir kodėl mūsų tėvams ir seneliams tai niekada nepasirodytų kaip didelės problemos?

Kas ta Y karta?

Pirmiausia, kas šauna į galvą bandant mus apibendrinti – tai sąvoka „Y karta“, dar vadinama tūkstantmečio vaikais arba millennials. Didžioji dalis dabartinių tėvų priskiriami būtent šiai kartai. Dažnai ją bandoma apibrėžinėti per gimimo laiką (tarkime, JAV – gimusieji tarp 1980 ir 2000-ųjų), bet tiksliau būtų galima sakyti, kad Y kartai būdingas ne konkretus metų skaičius, bet tam tikri gyvenimo būdo pasirinkimai ir vertybės, išskiriančios mus nuo ankstesnės X kartos ir vėlesnės Z kartos atstovų. Taigi, kas mums būdinga?

Jei būtų galima išskirti vieną faktorių, pagimdžiusį Y kartą, tai, man rodos, būtų internetas. Ne taip svarbu, kiek tau metų, svarbiau, kada ir kaip smarkiai tave įtraukė internetas. Kada ir kaip išmokai apdoroti neįtikėtinus informacijos kiekius ir atsirinkti, kas yra vertinga, o kas – tik mirksintys beverčiai baneriai. Y karta – pirmieji interneto ir IT kultūros čiabuviai, tokiais tapę brandžioje vaikystėje arba ankstyvoje paauglystėje. Tiesa, ne tokie maniakiški kaip Z karta, užaugę socialiniuose tinkluose ir gūglinti išmokę dar kūdikystėje, bet labiau subalansuoti, būdami vaikais dar spėję pažinti ir realų pasaulį, pabėgioti kieme ir pasimėtyti tikrais akmenimis, o ne vien kompiuterinių žaidimų sutvėrimais.

Dar Y kartai, kur kas smarkiau nei prieš tai buvusiems X-ams, būdingos postmaterialistinės vertybės. Tai reiškia, jog mes (vėlgi, kalbu ne apie kiekvieną individualų atvejį, bet apie bendras tendencijas), jei tiktai turime bent kiek tvirtesnį ekonominį pagrindą po kojom, renkamės ne stabilumą ir materialines vertybes, o lankstumą ir savirealizaciją. Ne nuobodokus, potencialiai ilgą ir nuoseklią karjerą pranašaujančius darbus, bet trumpalaikes projektines veiklas, kuriose mėginame „rasti save“. Nebijome keisti darbų, išbandyti naujų karjeros kelių. O gal taip tiesiog derinamės prie kintančios darbo pasiūlos sistemos, tų stabilių tradicinių darbų tiesiog beveik nebesiūlančios. Bet kuriuo atveju, Y kartos darbinės veiklos kai kada net neprimena tradicinių darbų (pavyzdžiui, savanorystė).

Beje, viena iš pagrindinių savirealizacijos sričių juk yra… kasdienybė. Namai, maistas, grožis ir kūno tobulinimas, hobiai, amatai, malonios akiai aplinkos kūrimas ir, žinoma, šeima bei vaikų auginimas. Juk tai – bene pagrindinės temos, kurioms Y kartos atstovai paskiria gausybę savo laiko ir pastangų, kurioms dedikuoja ne tik blogus, bet ir didelę dalį gyvenimo, dažnai tam net suteikdami didesnį prioritetą nei darbui ir tradicinei karjerai. Žinoma, namai, hobiai ir vaikai yra tikrai savotiška karjera, neteikianti daug oficialių kredencialų, bet „čia ir dabar“ gyventi bandančiai Y kartai toks netradicinis pasirinkimas nebeatrodo visiškai keistas ir nepriimtinas. Kodėl?

Trumpas ekskursas į Y kartos ne-karjeros pasirinkimus

Išties įdomiai apie šį Y kartos atsigręžimą į „kasdienybės darbus“ rašo sociologė, žurnalistė, blogerė Daiva:

„Kaip žinia, baigiau politologiją, apsupta dešimtukininkių, kurios 18-os nelabai žinojo, ką daryti su gyvenimu. Po studijų kitų nubrėžtu keliu sugužėjo į visokias įstaigas ir jas aptarnaujančias įmones. Po kelerių metų jose pradėjo kunkuliuoti kažkokios naujos jėgos: vietoje profesinių pasiekimų ėmiau girdėti ir FB matyti pasigyrimus apie dailius keksiukus ar veltinius. Dabar viena iš kolegių politologių turi šaunų ir sėkmingą mezginių versliuką. Viena ėmė rašyti poeziją. Viena išmoko praktikuoti alternatyvią mediciną. Kur tik nueidavau į menų būrelius po darbo, juose laukdavo būriai save išreikšti siekiančių moterų. Dar daugiau moterų kažko kito nei viduriniosios klasės standartas (universitetas -> darbas biure) ima siekti, pasinaudodamos motinystės atostogomis. Betgi ir vyrai skuba iš paskos: atranda virtuvę, dekoravimą, menus.“

Aš prie to tik pridėčiau, kad šeima ir vaikų auginimas taip pat tinka prie visų Daivos minimų savirealizacinių veiklų, Y kartos pasirenkamų vietoje tradicinės karjeros arba kaip jos alternatyva.

O kodėl dalis Y kartos sąmoningai pasitraukia iš žiurkių lenktynių į, rodos, kur kas mažiau finansinės naudos ir socialinio kapitalo teikiančią šeimos, namų ir rankdarbių buitelę? Vėlgi pritariu Daivos įžvalgoms. Pasak jos,

„[i]š dalies prie tokio posūkio prisidėjo vadinamoji X karta – ir mūsų, Y kartos, ir mūsų gimdytojų darbdavės, vadovės ir pranašesnės konkurentės. Jų galios troškimas ir žmogiškų santykių aukojimas dėl karjeros taip sutraumavo, kad daugelis šiek tiek jaunesnių nenori nieko bendra turėti su tuo pasauliu.“

Šeimos pavertimas karjera turi ir pliusų, ir minusų. Svarbu su šeimos gerove kaip nors suderinti socialinius, ekonominius ir savirealizacinius tikslus, kas… juk turėtų būti kaip nors įmanoma?

Y-tėvus įsiurbęs internetas

Kai kolegė sociologė Julija pasidalino puikiu straipsniu „Help! My Parents are Millennials“, pradėjo dėliotis taškai ant i ir ė apie tai, kas gi tokie esame tie Y-tėvai.

(Pasi)tikime progresu, lygybe ir Gūglu. Vaikus gimdome kiek vėliau, nei tai buvo įpratę daryti mūsų tėvai. Auklėdami nebesame taip smarkiai sukaustyti tradicinių sampratų apie tai, kas „privaloma“ mergaitėms, o kas – berniukams, koks turi būti mamos, o koks – tėvo vaidmuo. Ir, žinoma, dėl informacijos pertekliaus esame linkę daug ieškoti ir eksperimentuoti, jau per pirmą naujagimio mėnesį išbandydami penkias ugdymo teorijas ir penkis tuzinus skirtingų šv. Gūglo patarimų.

Socialinė medija įsiurbia mūsų vaikus nuo labai ankstyvo amžiaus. Juk jei šeimą ir vaikų auginimą pasirinkome savo naująja karjera, turime pademonstruoti ir pasiekimus. Vaikų fotografijos Facebooke jau nieko nestebina, o štai echoskopo nuotraukos tarp drovokų lietuvaičių – vis dar gana retas reiškinys. Kai tuo tarpu JAV bloguose bei socialiniuose tinkluose viešinami ir teigiamų nėštumo testų atvaizdai.

Visas šis viešumas mus daro pažeidžiamais internetinio anonimiškumo ir mamiško teisuoliškumo taikiniais. Kiekvienas mūsų pasirinkimas kaip auginti vaikus gali būti ir dažniausiai yra kritikuojamas kitų „labiau patyrusių“, „geriau informuotų“ tėvų, o tai sukelia nemažai papildomos įtampos, dar daugiau nepasitikėjimo ir taip netvirtais, to paties informacijos ir autoritetų pertekliaus nuolat atakuojamais, savo tėvystės įgūdžiais.

Kita vertus, bendraminčių grupės, forumai, blogai internete naujoms mamoms ir naujiems tėčiams taip pat yra puikus socialinio gyvenimo simuliatorius bei naujų pažinčių šaltinis, jei nutinka taip, kad apčiuopiamas draugų ir pažįstamų ratas susilaukus vaikų dramatiškai susiaurėja. Bet kuriuo atveju, būdami Y kartos dalimi esate įpratę gyventi internete, o susilaukus vaikų kompiuteris su išmaniuoju telefonu puikiai įsikomponuoja į šeimos buitį su visais informacijos pertekliaus trūkumais ir privalumais.

Daugiau demokratijos

Auklėdama vaikus Y karta bando mokytis iš savo tėvų klaidų. JAV patys akylai kontroliuoti tėvų-sraigtasparnių (arba helicopter parents), Lietuvoje auginti labiau „disciplinuoti ir bausti“ dvasia, mūsų kartos tėvai mėgina atsipalaiduoti ir šeimoje būti didesniais demokratais.

Daug kalbamės, diskutuojame, stengiamės savo sprendimus pagrįsti argumentais, o ne autoritarišku „vykdyk, nes aš taip pasakiau“. Leidžiame vaikams patiems apsispręsti dėl daugybės kasdienių smulkmenų nepaisydami to, kad tai užima nesvietiškai daug laiko ir iš principo mažina buities efektyvumą. Nes demokratija nėra tokia efektyvi kaip diktatūra, kur sprendimai vykdomi greitai ir be diskusijų, bet užtat provokuoja gausybę išreikštų arba užspaustų vidinių konfliktų. Diskutuodami investuojame į ateitį – taip kuriame savimi pasitikinčius, sprendimų savarankiškai nebijančius priimti ir laisvai klausinėjančius vaikus. Empatiškus ir pasauliui atvirus naujos kartos atstovus.

Žinoma, kad auginti tokius vaikus yra nepatogu. Todėl vienas didžiausių tėvystės iššūkių mums – ribų nustatymas ir nuoseklus jų laikymasis. Nepamirštant, kad diskusija su vaiku yra ne aklas norų pildymas, o bendrų sprendimų ir kompromisų paieška. Kitaip tariant – sunkus ir nuolatinis darbas, reikalaujantis milžiniškų kantrybės išteklių. Galbūt todėl Y karta vis atviriau kalba ne tik apie šviesiąją tėvystės pusę, bet ir apie sunkumus. Tiesa, turi ir puikių ginklų su jais kovoti: atvirą dalinimąsi patirtimis (dažniausiai, beje – internete) ir humorą.