Mama mano kompiuterį vadina „nešiojamu altorėliu“. Jei tik matyčiau save iš šalies, tikriausiai sunkiai galėčiau jai paprieštarauti, nors jau kuris laikas su savo „altorėliu“ praleidžiu daug mažiau valandų. Galbūt dėl to, kad telefonas pasidarė išmanus, mus su internetu surišdamas jau tiesiog nebeperskiriamai? Bet aš, kaip ir kiti tūkstančiai dvidešimtmečių-trisdešimtmečių, turime pasiteisinimą: juk esame Y karta, ir nuolatinis mirkimas internete yra viena iš daugelio mums būdingų, taigi beveik privalomų, veiklų. Nes mes – taisyklių laužytojai. Beveik nedirbame normalių darbų normaliais grafikais, prisigalvojame keisčiausių hobių ir labai vėluojame suaugti. Bet kai pagaliau prisiruošiame, dažniausiai visgi nusprendžiame turėti vaikų.

O kaip vyksta mūsų tėvystė ir motinystė su internetu už parankės? Apie tai kalbėjausi su patyrusiomis interneto nardytojomis Dainora Remeza ir Aiste Jūre.

Internetas kaip socializacija, terapija ir įkvėpimas

Dainora – Motiejaus ir Eleonoros mama, kurios gyvenime ypatingą vietą užima kinas. Jis ir internetas suvedė mus blogo „Kino Maistas“ pavidalu. Dainora – vienas iš dviejų žmonių, su kuriais internetinė pažintis peraugo į kažką ypatingo (antrasis – mano vyras). Ji mane supažindino su mamų-blogerių kultūra ir pati ilgą laiką rašė blogą apie savo ir šeimos gyvenimą.

Dainora papasakojo apie tai, kaip mirkimas internete turint mažų vaikų gali tapti savita terapija:

„Kai laukiausi pirmąjį kartą, atradau mamų ir besilaukiančiųjų tinklaraščius. Internete sutikau bendruomenę, gyvenančią labai toli nuo manęs, bet lygiai tais pačiais rūpesčiais kaip aš, todėl galėjau lengvai identifikuotis su viskuo, apie ką jos rašo. Kadangi savo aplinkoje tuo metu neturėjau draugių su mažais vaikais, internete tarsi patenkindavau socializacijos poreikius ir įtvirtindavau savo naująjį būsimos mamos amplua. Be to, visai neturėjau patirties kaip gyventi su kūdikiu, ir mamų tinklaraščiai buvo gera galimybė numatyti, ko galiu tikėtis.“

Gaila, bet šiandien pačios Dainoros rašytas blogas „Dykos dienos“ padėtas giliai į spintą kaip kadaise miela išaugtinė suknelė. Kodėl taip nutiko?

„Man vis dar labai patinka sekti mamų blogus, bet negaliu suprasti, kaip jų šeimos gali gyventi taip viešai. Tikrai niekada nenorėčiau keistis vietomis su žmonėmis, kurie kas keletą dienų turi apie save duoti ataskaitą tūkstančiams sekėjų… Man tai atrodo klaiku. Nenorėjau aukoti savo šeimos privatumo, todėl savo blogą ištryniau“.

Blogas apie vaikų dizainą, įdomus ir bevaikiams

Sąvokas „vaikai“, „internetas“ ir „Lietuva“ sujungia vienas projektas – tinklaraštis „Ū ilgoji“. Tai Ūlos mamos ir reklamos kūrėjos Aistės Jūrės idėja, skirta vaikų dizaino ir gražios kasdienybės dokumentavimui internete. Su Aiste kalbėjomės apie socialinius tinklus ir tėvystę, o pokalbio gija galiausiai nuvedė link samanų ir paukščių balsų kolekcijų. Bet taip ir turi būti, nes internetas – tik pradžia ir tik įrankis, su kuriuo galima susikonstruoti kokius tik nori pasaulius sau ir savo vaikams.

„Įkvėpti ne tik auginti, bet ir apskritai turėti vaikų ar bent jau nenubaidyti nuo minties apie juos, man atrodo geriausias dalykas, kokį tik gali pasauliui pasakyti „Ū ilgoji“. Todėl džiugina kiekvienas mano skaitytojo komplimentas, o ypač toks, kuris baigiasi „užsinorėjau vaikų“. Mano bendraamžėms, kurios dar neplanuoja vaikų, nors yra įdomios, kūrybiškos, užsispyrusios asmenybės, saldžiabalsės „supermamytės“ nuosprendis skamba labai bauginančiai. Savo tinklaraštyje noriu parodyti, kad tai toli gražu ne vienintelis būdas būti mama“.

Spėju, kad Ū projektas bent iš dalies buvo inspiruotas puikaus interneto ir ypač socialinių tinklų išmanymo. Taigi, priklausinėjau Aistės apie tai, kuo jos akims skiriasi blogerių, Facebook’o ir Instagram’o bendruomenės?

„Pirmiausia atsirado Ū Instagram’o profilis, nes man tiesiog patinka išbandyti naujus socialinius tinklus. Ir būtent Instagram’u džiaugiuosi bene labiausiai. Ten gali susikurti kokį tik nori mikroklimatą – sekti tuos žmones, kurie tau aktualūs bei su jais bendrauti. Man patinka, kad Instagram’e vyksta aktyvi komunikacija tarp skirtingose šalyse gyvenančių žmonių, ko nėra, pavyzdžiui, Facebook’e. Esu virtualiai susidraugavusi su keletu jaunų mamų, kurias, pasitaikius progai, tikrai mielai sutikčiau gyvai.

Su blogų bendruomene, bent Lietuvoje, vyksta įdomūs, tik nežinau, ar visuomet „sveiki“ dalykai. Kartais jaučiu, kad nemažai tinklaraštininkių yra pagrindinės viena kitos skaitytojos. Žinoma, tas tvirtybės ir palaikymo jausmas yra vertingas, tačiau ir kiek slidus, kad nepradėtum virti savose sultyse.

Na, o Facebook’as yra tik į vieną pusę nukreiptas bendravimo kanalas, jei kalbame apie puslapius, ne apie asmeninius profilius. Kai Instagram’e, ar rašant blogą gali užsukti pas savo skaitytoją, kalbėti su juo lygiavertiškai, sekti jo paskyrą ar tinklaraštį, tai Facebook’e leidžiama tik transluoti save arba susisiekti su tais, kurie pirmi tave užkalbino. Todėl man ir patinka pilnai išnaudoti visą šią Virtualią Trejybę“.

Daugiau ir išsamiau apie motinystę internete su Aiste ir Dainora skaitykite „Tavo vaiko“ straipsnyje – čia.