Kai grįžti iš gydytojos su žinia, kad pilve augini ne vieną, o du, akys būna didelės didelės ir galvoje dūzgia koks milijonas klausimų. Kas dabar bus, kaip manyje tilps du vaikai, kaip gyvensim taip smarkiai pagausėję?

Kaip atsikratyti tos visa apimančios nežinios ir kaip suvaldyti dvigubą nerimą?

Mano atsakymai buvo du. Pirmas – draugų ir pažįstamų rate surasti žmones, auginančius dvynius. Tada ją, jį ar juos pakviesti į pasimatymą, kad visko, kas domina, neramina ir jaudina, išsiklausinėtum akis į akį (ačiū mane nuoširdžiai konsultavusiai ir raminusiai Eglei!).

Kitas bent šiokios tokios ramybės šaltinis (o tiems, kurie savo aplinkoje žmonių, turinčių patirties su dvyniais, neturi – ir vienintelis), žinoma, yra internetas. Ir jame knibždančios dvynukininkų istorijos. Taip, dar yra knygos, bet apie jas kada nors kitą kartą.

Pradėti galima nuo gūglo. Bet jis, bent mane, buvo linkęs nuvilti. Taip, medžiagos apie dvynius įvairiuose portaluose yra nemažai, bet ji vis kažkokia prėska. Pradėjusi lauktis buvau didelė Austėjos blogo skaitovė, bet net ir jos straipsnis apie dvynių auginimą neįtikino ir nesustabdė iš nerimo besiplečiančių akių. Kodėl? Tai žinoma todėl, kad visi Austėjos vaikai – vienukai, o man verkiant reikėjo tikros, savom rankom pačiupinėtos, išgyventos, bet jokiu būdu ne teorinės patirties. Ir istorijų! Tačiau ten pat radau raktą į pirmąją gyvos patirties dokumentaciją – Kupečių šeimos blogą.

Atsimenu, neišlipdama iš lovos jam paskyriau ištisas dvi savo gyvenimo dienas, lyg nusprendusi vienu prisėdimu sužiūrėti visas kokio netrumpo serialo serijas. O serialas – gerokai dramatiškas, bet ir nepaprastai įkvepiantis. Istorija Simonos ir Tomo šeimos, susilaukusios dvynių Vasarės ir Vakario, kurie gimė kaip reikalas anksti – tik dvidešimt septynių savaičių. Galiu tik padėkoti tėvams, nuosekliai išrašiusiems visus gyvenimo su neišnešiotukais ligoninėje, grįžimo namo, nerimo dėl sveikatos, įvairiausių procedūrų, pamažu rimstančios buities su kūdikiais ir vėliau – su vaikais, nutikimus. Labai įkvėpė jų stiprybė ir įsitikinimas, kad nieko nėra neįmanomo, net auginant neišnešiotus dvynius. Ar įsivaizduotumėt, kad apie keliones su dviem (!) kūdikiais būtų galima kalbėti labiau atsipūtus:

„[S]u vaikais atostogauti ne tik kad nesunku, bet ir lengva. Mažieji automobilyje gerai jautėsi, per visas atostogas labai gerai miegojo, lengvai adaptuodavosi naujose vietose, mums nereikėjo kvaršint galvos dėl namų ruošos, maisto gamybos, mažieji paaugo po kažkiek šimtų gramų, tėveliai priaugo po du kilogramus, vienu žodžiu – visiem išėjo į naudą. Ir drąsiai galiu pasakyti, kad jei vaikai būtų išnešioti, gimę laiku ir neturėtų problemų dėl sveikatos, mes ko gero jau krautumėmės lagaminus ir lėktumėm iš Lietuvos!“

Nieko nuostabaus, kad su tokiu požiūriu ir polėkiu šeimyna neapsistojo ties įprasta darbas-namai-prekybos centras buitele ir dabar jau kuris laikas gyvena Tailande, iš kur transliuoja grieko ir balto pavydo vertas žinutes bei vaizdus projekte „Tailandiečiai“. O jų dvyniai, kuriems jau septyneri, Facebook’o žiniomis, lanko tailandietišką mokyklą ir jokio vargo nemato.

Dar vienas blogas, rašytas dvynių mamos – tai Vaidos pasakojimai apie būtį ir buitį ne tik su dvyniais, bet ir su jų vyresniuoju broliu. Pirmaisiais dvynių metais labai nuosekliai dokumentuotas kūdikių tobulėjimas, taip pat keletas knygų apie dvynius apžvalgų (viena, nepakliūvanti į ankstesnę nuorodą, yra čia). Dar vienas įdomus aspektas, apie kurį užsimenama Vaidos bloge – tai dvynių tarpusavio konkurencija + trikampis dvyniai-vyresnėlis ir iš to kylančios santykių komplikacijos – aktualu tiems, kurių dvyniai nėra vieninteliai vaikai.

Beje, kuo skvarbiau stebi lietuviškus internetus, tuo daugiau žmonių, pažymėtų dvynių ženklu, juose atsiranda. Pavyzdžiui, medikė ir blogerė, besidominti neįtikėtinu skaičiumi dalykų ir veiklų – Enorca arba Justė Latauskienė. Jos fb (arba G+, jei jūsų skoniui tai malonesnis soc. tinklas) nuo šiol galima tikėtis ne tik mokslinių tyrimų apžvalgų, siuvinėjimo kryželiu naujienų ir drakonų portretų, bet taip pat – gyvenimo su prieš porą savaičių gimusiomis dvynukėmis nutikimų. Labai rekomenduoju sekti.

Sabina-Septyni taškai-Daukantaitė – veikliausia šių metų Lietuvos moteris, reklamos agentūros vedlė, septynių vaikų (!!!) mama ir blogerė. Šešta ir septinta jos dukrelės – dvynukės. Visai panašaus amžiaus kaip ir pirmieji Sabinos anūkai – irgi dvyniai.

Dvynių tėčiai taip pat ima internetus, tik kol kas labiau svetur, nei Lietuvoje. Verčiausias dėmesio mano akims egzempliorius – Dad’s guide to twins. Šį blogą rašo keturių vaikų tėtis Joe Rawlinson, kuris taip pat yra ir dviejų knygų dvynių tėvams autorius. Savo bloge ir fb puslapyje jis konsultuoja dvynių tėčius ir mamas pačiais įvairiausiais klausimais. Iš pirmo žvilgsnio pasirodęs ne itin patrauklus Joe pulapis paperka nuoširdžiu dalinimusi tikromis savo šeimos patirtimis nenorint pasirodyti geresniais, gražesniais ir sėkmingesniais už kitus. Todėl visi jo praktiniai patarimai dvynių tėvams ne nukabinti nuo lubų, o paremti nuosavomis tėvystės (ne)sėkmėmis ir sudėlioti į labai user friendly „nėštumo“, „pirmųjų metų“ ir „nebekūdikių“ (toddlers) stalčiukus.

Pabaigai, priminimas, kad su dvyniais reikia daugiau kantrybės, jėgų ir pastangų, bet jei  viso to turėsite – įmanoma (beveik) viskas: