Jei anksčiau vaikai augdavo būry, tai dabar vaikystėje ir tėvystėje kur kas daugiau vienatvės. Vaikai auga miniatiūrinėse kompanijose, o mes daugiausiai laiko su pirmagimiais praleidžiame vienumoje. Dėl to iki dviejų suaugusiųjų susitraukusiai branduolinei šeimai tenka kur kas daugiau darbų ir atsakomybės nei kadaise, kai vaiką augindavo „visas kaimas“. O kur dar galybė kaip niekad lengvai prieinamos ir tokios prieštaringos informacijos apie vaikų auklybą… Iš viso to kyla nuolatinė įtampa, nuovargis ir iki begalybės užsikelti tėvystės lūkesčiai, nuo kurių kenčia didelė dalis miesto mamų.

Bet visas miesto mamų vienaves į bendruomenę, tiesa, labiau įsivaizduojamą nei realiai apčiuopiamą, jungia internetas. Forumai, kuriuose velnias koją nusilaužtų nuomonių ir emocijų sraute. Dar blogai ir socialiniai tinklai, duodantys vieną kitą galimybę įsitikinti, kad nesam unikalios su savo prieštaringais klausimais ir jausmais. O dabar atsirado ir kai kas apčiuopiamo – knyga „Mamystė“ apie motinystės kasdienybę ir šiuolaikinių mamų patirtis, istorijos + fotografijos.

Ko galima tikėtis iš knygos turinio jau kuris laikas buvo aišku iš „Mamystės“ projekto erdvės internete, bet knyga vis tiek labai nustebino, visų pirma – nuotraukomis. Kažkaip tikėjausi, kad jos bus labiau interviu iliustracijos, bet iš tiesų nuotraukos yra visiškai lygiavertė knygos-beveikfotoalbumo dalis.

Labai norėčiau, kad „Mamystė“ taptų mūsų kartos lietuvišku Spocko „Vaikas ir jo priežiūra“ atitikmeniu (ar kokią kitą knygą lentynoje būtinai turėjo visos mūsų mamos?..). Nors ji visai ne apie vaikus ir tikrai ne apie priežiūrą, o apie būdus tapti ir būti mama „šių dienų Lietuvoje“. Kabutes dedu, nes esu sociologijos sugadintas žmogus, o knyga tikrai nepretenduoja reprezentuoti kokį nors motinystės patirčių vidurkį ar absoliučią jų įvairovę. Greičiau atvirkščiai, man knygos mamos atrodo gana aiškiai atitinkančios tam tikrą „Mamystės“ tipą. Nors kalba apie labai skirtingas buvimo mama patirtis, bet dauguma knygoje esančių moterų turi vieną ypatybę: didžiulę drąsą parodyti ne paradinę, bet autentišką motinystės pusę. Ir vidinę laisvę kalbėti atvirai.

Kodėl tai drąsu? Nes sterilių instagraminių nuotraukų ir sėkmingų fb profilių laikais iliustratyviai pasakoti apie tai, kaip n kartų susimovei, kaip klupai ir vėl kėleisi, bet vis tiek nepasiekei (ir nepasieksi) tobulybės, yra kažkas.

Toną drąsiam ir laisvam kalbėjimui užduoda pati „Mamystės“ idėjos autorė Aušra, knygos įžangoje rašydama apie savo motyvaciją surinkti ir išleisti tapsmo mama istorijas:

„Mintis apie knygą, kurią laikote savo rankose, man kilo po to, kai prieš pusantrų metų man gimė dukra. Lig tol aš buvau labai gerai apie save galvojanti moteris ir pernelyg nesureikšminau nei nėštumo, nei gimdymo, nei ateinančio vaiko. „Jau man taip tikrai nebus“, – buvo mano dažniausiai kartojama frazė, kai pamatydavau kokį verkiantį vaiką ar pasimetusią mamą prekybos centre. Per pirmąjį pusmetį su dirgliu kūdikiu man nutiko viskas, ko sakiau, kad nebus, ir viskas, iš ko juokiausi ar teisiau.“

Ir man tai yra toooks wow – va taip imti ir pripažinti, kad motinystė iš mūsų minko ir lipdo visiškai naujus žmones, iškočioja iš mūsų krūvas puikybės, teisuoliškumo ir „žinojimų“. Tiesą pasakius, labiau pasimetusi ir nesusipratusi negu su pirmaisiais vaikais pati jaučiausi tik kartą gyvenime – kai mokiausi vairuoti. Ir todėl daug labiau už visus diplomus, medalius ir pasiekimus didžiuojuosi, kad lipau per save tiek kartų, kiek reikėjo (penkis), ir pagaliau galiu vairuoti kaip žmogus:). Bet ta motinystės branda, kai per bandymus ir klaidas išmoksti klysti vis geriau ir geriau (fail again, fail better), tikriausiai ir yra viena didžiausių dovanų, kurias gauname iš savo pačių vaikų?