Tuo pat metu dvi moterys skirtingose Atlanto pusėse – Katie ir Raquel – pradeda rašyti blogus apie tai, kaip gal geriau juoktis, kad neišprotėtum nuo gyvenimo su vaikais. Kai po kelerių metų abi išleidžia labai panašias knygas per dvi savaites, tegali galvoti, kad idėjos iš tiesų sklando ore, o ne yra kieno nors individuali nuosavybė.

Nors ne, greičiau taip nutiko tik dėl to, kad vis didesniam būriui naujų mamų informacijos ir socializacijos poreikių auginant vaikus nebepatenkina pusiau slapti forumai. Jos nebijo savo nežinia, abejonėmis ir galybe feilų dalintis su visu pasauliu bloguose ir socialiniuose tinkluose. O tada žmonės, dirbantys knygų leidyboje, pasigauna naują tendenciją, pradeda medžioti įdomesnes blogeres ir leisti jų knygas. (Bet rimtai – Katie Kirby, Raquel D’Apice, Constance Hall, Jordan Watson… Galų gale, prieš praėjusias Kalėdas net lietuviški blogeriai masiškai virto knygų rašytojais!). Taigi, jokių atsitiktinumų čia nėra – tik gauruotos rinkos ir visuomenės rankos.

Grįžkim prie dviejų moterų abipus Atlanto ir jų knygų. Aš čia turiu omeny:

Katie Kirby „Hurrah for Gin: A book for perfectly imperfect parents“ ir
Raquel D’Apice „Welcome to the Club. 100 parenting milestones you never saw coming“.

Jei šiuo metu sūpuoji minkštą švelnų kūdikėlį, tai Katie ir Raquel raštai tau greičiausiai pasirodys kažkokie kreivi ir menkai juokingi. Bet palauk – tuoj ateis trečių metų krizė (kuri gali prasidėti ir pusantrų), o po jos – trejų metų krizė (kuri nesibaigia niekad, o tik lėtai transformuojasi į paauglystę), ir tu suprasi…

… ką reiškia tyliai klykti „fuck off“ į šaldytuvą,

… kaip treniruojama ir kaip prarandama pati raumeningiausia kantrybė,

… kaip operatyviai tavo namus palieka įsitikinimai apie visus „niekada“ ir „visada“ – tokius kaip ekrano laiko ribos, saldumynų vartojimo dažnis, iš pinterest’o traukto vaikų kambario interjero būtinybė, tik pats geriausias skonis vaikų žaislų ir drabužių dizainui…

Ir Katie, ir Raquel knygose apie sunkumus ir išbandymus kalbama taip atvirai, kad to atvirumo kartais gal net norėtųsi mažiau. Ypač, jei visi išbandymai su kalbančiu ir labai konkrečias nuomones apie tai, ko nori ir ko tikrai jau niekaip niekada nenorės, turinčiu vaiku – dar priešaky. Niekas nesako, kad gyvenimas su kūdikiu ir naujagimiu – tik lengvas pasivaikščiojimas, bet, dieve mano, jie bent nešneka, neatsikalbinėja ir dėl nusitrynusios katino aplikacijos akies ant triusikėlių nepakelia tokio vėjo, kad norisi tik užsirakinti vonioje ir bent pusę valandos sėdint ant grindų linguoti pirmyn-atgal.

Bet viską atperka humoras. Raquel – toks juodokas, absurdiškas ir išties gana kreivas. Katie – ironiškas, be proto savikritiškas, bet labai šviesus. Tai abi knygas paverčia terapiniais skaitiniais. Man netgi pasirodė, kad pagrindinis Katie tikslas rašant knygą ir buvo (kiek kitaip, negu jos bloge) – nuožmi kova su dažną mūsų persekiojančia motinystės ar tėvystės kalte. Kenti, kai vaikai verčia dvi valandas važinėtis mašinytėmis sakant „vrum vrum“? Neprisiverti prigalvoti ir juolab vykdyti lavinančių veiklų pusantrų metų dvyniams? Jauti, kad praleidi per daug laiko facebooke? Tave ištinka nervinis tikas pagalvojus apie tai, kad žmonės lygina drabužius (ir net patalynę, omg)? Tai normalu, atsipalaiduok. Būi tobulais tėvais – nuostabu, bet neprivaloma.

Pamoka išmokstama perskaičius po kokį šimtą istorijų kiekvienoje knygoje apie tai, kaip Katie ir Raquel vėl ir vėl susimauna, rodos, net lygioje vietoje. Apie tai, ko paprastai nerodome ir nematome gerai išravėtame savo fb ir instagramo sraute.

Raquel knygoje gražesni paveiksliukai, bet Katie – daugiau terapijos. Abi knygas pardavėjai siūlo dovanoti besilaukiančioms ar neseniai pagimdžiusioms draugėms, bet taip nedarykit (toms draugėms verčiau nupirkit „Mamystę“). Šitas – geriau pasidovanokite sau.

P.S. Daugiau apie Katie Kirby, jos blogą ir požiūrį į motinystę esu rašiusi čia.