Kai sprogsta lūkesčiai

Būna žmonių (bet tik kokie penki procentai), kurie augindami vaikus visiškai išpildo save, viskam ir visada turi jėgų, į kurių ramybę ir veiklumą žiūrėti taip gera, ramu, nors labų labiausiai – tiesiog pavydu. Tai šitas straipsnis – ne apie juos. Šitas straipsnis apie likusius 95 procentus, kurie krenta ir keliasi, klysta, bet stojasi ir eina, ieško savęs tėvystėje ir motinystėje, nežino, kas yra geriausia jų kūdikiui, kartais gal – net nuleidžia rankas.

O rankas nuleisti labiausiai paskatinantis dalykas yra lūkesčiai. Ta kartelė, kurią sau užsikeliame iki tokių aukštumų, kurių taip ir nesugebame peršokti (nebent esate kyborgai arba tie, iš anksčiau minėtų penkių procentų mažumos).

Kai neturi jokio supratimo apie tai, kaip vyksta kasdienis gyvenimas su tikru kūdikiu, o jį jau augini savo pilve – kur tada eini? Na, aš ėjau į paskaitas ir seminarus pasisemti išminties ir Žinojimo. Ir iš ten išsinešiau du didelius lūkesčius savo įsivaizduojamai motinystei, pavadinimais „natūralumas“ ir „prieraišumas“. Nes tai – geriausia kūdikiui. Amen. Kas gali norėti kažko mažiau savo naujagimiui pirmagimiui negu to ir tik to, „kas geriausia kūdikiui“?

Ir tada įvyksta tai, kas vadinama reality check – po gimdymo susitinki su savo naujagimiu ir pradedi vykdyti projektą „natūralumas“ ir „prieraišumas“. Arba… ne. Nes niekas tuose kursuose nesako, kad galimi koks milijonas ne pačių sklandžiausių scenarijų. Kad gimdymo planas gali tau daugiau pakenkti negu padėti, nes kartais geriau tiesiog neturėti lūkesčių, negu paskui apraudoti absoliutų jų neišsipildymą.

_dsc0588
© Ūla Šveikauskaitė

Oda-oda kontakto, sklandžios žindymo pradžios, apskritai galimybės būti šalia savo vaiko pirmą parą po gimdymo – gali ir nebūti. Man nebuvo. Įvyko visiškas „prieraišumo“ ir „natūralumo“ lūkesčių kolapsas, dėl ko net į tuos žodžius su laiku pradėjau reaguoti ypatingai jautriai, su dideliu kaltės ir neišsipildymo bagažu. Ir būtent dėl to mane nepaprastai stipriai užkabino Ericos Jong straipsnis „Mother Madness“, kritikuojantis „savaime suprantamas“ normas apie tai, kaip privalo augti vaikai. Nesupraskit manęs neteisingai – aš nesakau, kad prieraišiai ir natūraliai vaikų auginti nereikia, dieve gink. Aš sakau, kad būna nutinka situacijų, kai to padaryti tiesiog negali. Ir tai – normalu, dėl to nereikia nei užgraužti savęs negyvai, nei, tuo labiau, pasiduoti aplinkos spaudimui, kad „nedarai visko, kas geriausia tavo vaikui“, kad neva darai nepakankamai, kad esi bloga mama, nevykęs tėvas.

Jong straipsnyje kalbama apie esminius prieraišiosios tėvystės principus – natūralų žindymą, miegojimą drauge su vaiku, vaikelio nešiojimą, neatidėliojamą reagavimą į kiekvieną jo poreikį, vaiko auginimą kuo vėliau jį atiduodant auklei, darželiui ar pan. Taip pat – apie ekologinės, natūralistinės tėvystės idėjas – naminį, visada šviežiai gaminamą maistą, daugkartines sauskelnes, taisyklių ir dienotvarkės nevaržomą, tik nuo vaiko poreikių priklausantį laiko planavimą. Nors iš tiesų natūralumo pareikalavimas prasideda su nėštumu, tai ypatingai pabrėžiama gimdymo ir ankstyvojo pogimdyvinio laikotarpio metu, kai skatinama visomis priemonėmis vengti nuskausminimo, bet kokių medicininių intervencijų. Tai yra „geriausia kūdikiui“. Ir aš su tuo visiškai nesiginčyju – tai ir yra geriausia kūdikiui. Klausimas tik – kokia to kaina? Tėvams, o ypač – mamai.

_dsc0594
© Ūla Šveikauskaitė

Kad išpildytum visus šiuos lūkesčius, turi būti sveika, didelį aplinkos palaikymą, visišką partnerio paramą turinti moteris, taip pat turinti pakankamai išteklių, kad galėtum nedirbti arba dirbti kuo mažiau bent pirmaisiais vaiko gyvenimo metais (taip, Lietuvoje mes turime šią galimybę dažniausiai užtikrinančią socialinės apsaugos sistemą, kuri nėra tokia negailestinga kaip JAV, iš kurios konteksto rašo E. Jong, bet ir toje pačioje Lietuvoje ne visos mamos gauna socialines išmokas).

Mano atveju nebuvo varnelės ties reikalavimu „sveika“, bet nežmoniško artimųjų palaikymo ir vyro darbo dėka kažkiek laiko dar bandėme žaisti pagal „prieraišumo“ ir „natūralumo“ taisykles, kol palaipsniui vistik sudėjome ginklus. Maža to, mūsų pirmagimės gimė dviese, todėl išimtiniam žindymui, daugkartinėms sauskelnėms, abiejų naujagimių maitinimui iš taurelių, nešiojimui nešioklėse ir daugybei kitų rekomendacijų – paprasčiausiai neliko jėgų. Priėjome išvadą, kad „geriausia kūdikiui“ yra neišsekę ir iš proto neišsikraustę tėvai. (Ir beje, nepaisant beveik visų ankstyvo prieraišumo formavimo rekomendacijų nesilaikymo, man rodos, kad prieraišumas – įvyko!).

O ką daryti, jei esi mama, turinti didelių sveikatos problemų (ačiūdiev, maniškės pamažu susitvarkė), jei neturi artimųjų, vyro arba neturi jų palaikymo ir paramos? Jei auginį dvynius, trynius, pametinukus, jei šiaip esi daugiavaikė? Jei esi dirbanti mama (straipsnio autorės Ericos Jong atvejis) – kaip natūraliai ir prieraišiai auginti tada? Esu radusi nuomonę, kad vaiko prieraišumas galutinai susiformuoja maždaug penkerių metų, ir štai tik tada galima jį ramiai, netraumuojant išleisti į darželį. Kaip toks lūkestis derintųsi su bet kokiomis mamos aspiracijomis, išskyrus vaiko auginimą? Maždaug niekaip.

Nenoriu pasakyti, kad prieraišioji ir natūralioji tėvystė – blogis. Anaiptol. Tiesiog, jeigu gebate įvykdyti didžiąją dalį jų keliamų reikalavimų, tai reiškia, kad jums labai labai pasisekė – sveikinu, jūs esate tie penki neįtikėtini procentai.

Advertisements

3 thoughts on “Kai sprogsta lūkesčiai

  1. Oi kaip viskas puikiai pazistama.. Tie didziuliai lukesciai, ypac su pirmagimiu, kai susikuri rozine svajone, o veliau viskas ima bliuksti kaip muilo burbulas.. Lankai kursus, skaitai specializuota literatura ir straipsnius, kaupi ziniu bagaza, o tada bac – ir atvejis toks, kur nei vienam vadovely neparasyta.
    As labai norejau zindyti, tas noras buvo begalinis, ir, o Dieve, kai po gimdymp praejus 3 savaitem vis dar nesiseke, vaikutis klyke, svorio nepriaugdinejo, as panikoj, nes niekaip jis normaliai neapzioja kruties, skausmas neismatuojamas – ne tokie idiliski paveiksleliai knygose. Ir kai issikvietus zindymo specialiste pasake, kad per trumpas liezuvio pasaitelis, reikalinga operacija, kitaip negales normaliai zysti, atrode, pasaulis slysta is po koju. Bet ne, dar baisiau buvo tada, kai vyras i namus parnese misinuka – asaros bega kaip pupos, jauciausi blogiausia mama pasaulyje, o dar tie visi hormonai..
    O is tikruju tai tik neissipilde lukesciai 🙂
    Bet reikejo gal puses metu su tuo susitaikyti. Ir vistiek uzsispyrusi nusitraukinedavau kiekvienam maitinimui, kad tik misinuko nereiktu duot. Kol vyras pasake, kad taip toliau negalima – nes miegodavau po pora valandu, laisvo laiko 0, atrodziau kaip zombis. Ir tik pradejus maitint mp + pm kazkiek palengvejo.
    Dabar jau 1 m., o vis dar kazkiek nusitraukiu ir duodu – negaliu pasiduot, kazkur pasamonej ilgas maitinimas man vis dar buvimo gera mama punktas. Nors tikrai reiketu sustot..:)

    Liked by 1 person

    1. Ačiū už komentarą – tik antras toks atvejis mano bloge, tai tikrai didelis įvykis 🙂 Kaip pažįstama viskas, kas aprašyta – mano istorija kita, bet emocijos, matau, panašios. Apie žindymą turiu mintį net atskirą įrašą kada nors parašyti, nes tikrai tai ir sąmonėj, ir pasąmonėj, ir viešojoj erdvėj tai visiškai tapatinama su buvimu “gera mama” – spaudimas nežmoniškas. Betgi dabar jau iš patirties žinom, kad iš tiesų taip visiškai nėra, ar ne? 🙂

      Like

      1. Praejus kuriam laikui, zinoma, kad supranti, jog siu dalyku tapatint negalima, nes kiekvienas atvejis unikalus, priezastys, kodel nezindai, gali buti pacios ivairiausios. Ir nezindydama tikrai nesi blogesne mama 🙂 Bet as vistiek, jeigu tik yra visos salygos, skatinu visas drauges zindyti 🙂 ir stengiuos patarti. Nes kartais mama nezindo ne del to, kad negali, o del nezinojimo – pvz. ligoninej atrode, kad dingo pienas, sesutes pacios pasiule misinuku. Na, bet juk taip negalima! Pienas negali dingt..
        Arba artimieji sako – “nebeduok savo pieno, duok geriau misinuka, nesikels nakti vaikutis ir tu geriau issimiegosi”. Kas yra visiskas mitas, nes nebutinai tavo mazylis, gaves misinuko, ismiegos visa nakti 🙂
        Zodziu, tikrai butu idomu sulaukti atskiro iraso apie zindyma, cia tiek skirtingu kampu galima paliesti.. 🙂

        Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s