Esu skaičiusi keletą siaubo istorijų apie tai, kaip mamoms-visiškiems tomboy’ams, gyvenime nenešiojusioms aukštakulnių, o gal net ir sijonų, gimsta dukterys, kurios nuo pat sąmoningo amžiaus pradžios neišlenda iš ryškiai rūžavų plastikinių princesinių garderobų.

Aš slapta džiaugiuosi, kad man taip nenutiko, nes mano dukros gavusios dovanų rožinius tutu sijonus nelabai suprato, kas tai ir kodėl (viena net nepasimatavo – toks nesuvokiamas jai pasirodė tas daiktas).

O kai eksperimento dėka (taip, sociologai būtinai eksperimentuoja su savo vaikas) drebančia širdim dukroms parodžiau „Frozen“, žinodama, kad didesnei daliai mergaičių tai įskiepija princesių kultą ir visi daiktai namie po to privalo būti su žydrai rožiniais Elzos atvaizdais, mano damos einant filmo pabaigos titrams paklausė – „Mama, o kada galėsim žiūrėti Petrulius“? (t. y. „Šunyčiai patruliai“ – Paw Patrol)

Ir man atlėgo širdis.

Nesu aš tomboy’us, suknelių turiu žymiai daugiau negu kelnių, beje, kaip ir mano merginos. Mūsų namuose yra net vaikiško nagų lako! Pati esu „mergiotiškai“ nerangi fizinėse veiklose, neatleistinai vėlai išmokau plaukti, važiuoti dviračiu (20+), nesu nė karto iškritusi iš medžio. Užtat moku važiuoti riedučiais ir nekenčiu kojų skutimo. (Jei reikėtų pasirinkti, ar skaityti knygą, ar skusti kojas – jokių abejonių, kad skaityčiau. Jei pasirinkime be kojų skutimo būtų dalyvavimas klaikiai nuobodžiame susirinkime, tai, matyt, tektų skusti kojas. Tikriausiai. Na, jei būtų šiltasis metų laikas…)

O kas blogai su rūžavai disnėjiška estetika ir princesiškom manierom? – paklausit. Na kaip. Visa tai yra rėmas žiūrėti į pasaulį ir būdas mokytis apie tai, kokios turėtų būti mergaitės. Tai yra didelis ir gana nuoseklus savybių rinkinys, kur gana aukštą vietą užima tokie dalykai kaip išvaizda ir grožis. Dar – švelnumas ir mokėjimas patikti.

Bet juk vaikystė – tai tas begalinės privilegijos laikas, kai gali visiškai nekvaršinti sau galvos apie atrodymą, o vietoje to tiesiog būti. Būti vaiku – visokiu, bet kokiu, mėgstančiu dinozaurus, kasti žemę, ieškoti vabalų, skaityti knygas, nusibrozdinti koją, erzinti sesę iki nukritimo… Taip, galbūt tai suderinama su princesių suknelėm, bet vis dėlto, rūžavam princesių kulte įžvelgiu didelį pavojų pradėti rūšiuoti veiklas, knygas, patirtis ir gal net žmones pagal formą, o ne pagal turinį. Ir pavojų ateity daugiau laiko skirti išvaizdos, o ne asmenybės lipdymui. Ne, bet jūs tik pagalvokit, kiek nuostabių išradimų ir vaistų nuo visų ligų būtų atrasta, jei visos pasaulio moterys laiką, skirtą, pvz., gulėjimui soliariume ir kitom keistom veiklom investuotų prasmingai!

Be princesių egzistuoja šimtai kitokių vaidmens modelių mergaitėms – kaip pirmučiausią pavyzdį tegaliu pasakyti tą patį vardą, kaip visada. Astrida. Lindgren. Visos, garbės žodis, visos jos knygos yra visiškai privalomi skaitiniai, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir kitų savybių. Ir kam tada gali būti reikalingi plokšti gražuolių personažai, jei yra Pepė Ilgakojinė? (Tiesa, pastebėjimas knygą skaitant po daugelio metų tėvų akimis: o vis dėlto nieko keisto, kad Pepė, kai knyga tik pasirodė Švedijoje, suaugusiesiems kėlė tikrą siaubą; ir mes, turiu pripažinti baisią tiesą – truputį cenzūruojam. Pavyzdžiui, trimetėms dar neskaitėm to skyriaus, kur Pepė iš vaistininko nusiperka krūvą skirtingų mikstūrų, jas suplaka viename butelyje ir išgeria vienu ypu…)

Kaip gražiai čia parašiau – kad va, vaikai mergaitėmis išmoksta būti iš knygų ir filmų, todėl reikėtų kritiška akim peržiūrėti, kuo jas maitinam vizualiai. BET. Dar yra viena tokia smulkmena – vis dėlto ne pepės ir ne princesės yra pagrindiniai mūsų vaikų vaidmens modeliai.

Prisimenu, kai mano merginos tik pradėjo mokytis kalbėti, buvo kokių poros metų, man buvo svarbu, kad jos suvoktų, kad visi ir visos gali veikti tai, ką nori, kad tavo lytis neriboja tavo pasirinkimų. Ir visada, kai jos sakydavo kažką panašaus į „dėdė vairuoja mašiną“, sakydavau „mergos, tetos tokią mašiną irgi vairuoja“ (kalba ėjo, žinoma, apie fūrą). Visada kartodavau kaip papūga, bet rezultatas buvo prastas. Net namie išgirdusios, kad kažkas lauke pjauna žolę, jos sakydavo „o, dėdė!“. Todėl kartą, pamačiusi, kad kieme žolę pjauna kaimynė, vedžiau jas ir labai primygtinai rodžiau, kad va, matot, TETA.

Mano klaida buvo ta, kad kitą dieną turėjau imti žoliapjovę ir į tą patį kiemą eiti pati. Pati vairuoti fūrą, traukinį ir būti astronaute. NES VAIKAMS VISIŠKAI NESVARBU TAI, KĄ TU SAKAI, JEI NEDARAI LYGIAI TO PATIES. Jiems nesvarbu, kad kažkokia hipotetinė teta gali tą ir aną, jei to nemato tavyje. Jei pati esi medūza, tavo vaikams gali pristigti įkvėpimo kalnams nuversti tik iš įgalinančių knygų ir filmų. Šiaip banali tai išvada, ganėtinai akivaizdi, bet kai jos suvokimas mane ištiko, ji parbloškė mane kaip volas. Nepakanka dukroms pasakyti, kad jos gali viską – reikia dar ir parodyti (o tai – sunkioji dalis). But we can do it!