Žalgirio gatvėje stendas, kažkada buvęs reklaminiu, prieš kurį laiką klausė: „Ar Vilnius yra „oho“ miestas?“ provokuodamas bent trumpai sekundei išlįsti iš patogaus minčių apstingimo ir susimąstyti apie tai, kas tau yra „oho“, „miestas“ ir „Vilnius“.

Man „oho“ miestas visų pirma yra tas, kuriame visada jautiesi patogiai. Ir kūnu, ir dvasia. Gal paradoksalu, bet kol kas Vilniuje dvasinis patogumas fizinį lenkia šviesmečiais. Tačiau kol esi sveikas, be vaikų ir ne miesto tyrinėtojas, to gali taip ir nepajusti. Bet štai, vos išsisukęs koją, persisodinęs klubo sąnarį arba pasikinkęs vaikišką vežimėlį miestą savo kailiu patirsi jau visiškai kitaip.

Aš pati per pastaruosius keletą metų buvau įvairiai kitokia miestui. Buvau besilaukianti, buvau su ramentais, buvau šlubuojanti. Galiausiai, buvau gigantiško dvynių vežimo (šeimoje meiliai praminto kultivatorium) vairuotoja. Ir miestas man nebuvo labai svetingas visais atvejais, išskyrus galbūt pirmąjį.

Laiptai, bortai, per siauri praėjimai, sulūžę, sutrupėję šaligatviai, neįmanomai statūs „nuvažiavimai“ (realiai atliekantys nebent dekoratyvinę funkciją, nes pabandę jais pasinaudoti pagal paskirtį, susižalotumėt visam gyvenimui) mano miesto nepadaro svetingu, o ypač žmonėms su vaikais ir neįgaliesiems, kurie norėdami patirti miestą yra priversti stengtis kokį šimtą kartų smarkiau nei visi kiti. Ir tokiu būdu, netiesiogiai, bet gana aiškiai, yra priverčiami pasijusti ne iki galo normaliais. Ne iki galo norimais.

Kai bičiulė M. pakvietė mane pavakarieniauti mieste po ilgos nesimatymo pertraukos, vietą susitikimui rinkausi tris dienas. Nes – maža smulkmena – reikėjo tokios, į kurią būtų galima patekti nelipant nei vieno laipto. Tuomet vaikščiojau su ramentais, gydytojai buvo uždraudę bet kokius laiptus, net pačius mažiausius. Ir kągi, rezultatas – vos pora restoranų Senamiestyje ir dar keli – netoli jo ribų. Visi jie (su viena labai prabangia išimtimi) – tik naujos statybos arba kardinaliai renovuotuose pastatuose, įprasčiausia – prekybos centruose. Bet ir šiuose būna įdomių netikėtumų. Štai, pavyzdžiui, norint iš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės patekti į G9 pasitinka… bortas. Sveiki atvykę, neįgalieji. Mankštinkite raumenis, tėvai su vaikų vežimėliais.

Nesuskaičiuoju kartų, kiek pačiai ar su nepažįstamų žmonių pagalba teko kelti ir nešti vaikų vežimėlį laiptais, per bortus, į troleibusus ir iš jų. Ačiū visiems padedantiems ir palaikantiems prašalaičiams, bet su kiekvienu tokiu atveju jaučiu, kaip jėgų, pasiryžimo, ir noro būti ten, kur tavęs nenori, nepadaugėja.

O gal aš – tik zyzla, pastebinti vien miesto trūkumus? Bandant ieškoti objektyvesnio vaizdo, puikus dalykas yra antra nuomonė. Todėl Vilniaus patogumo ir svetingumo patyrimais paprašiau pasidalinti Emilijos, kurios fb blogas „Planas B“ vietas, į kurias (ne)galima patekti su vaikišku vežimėliu, nagrinėja išsamiai ir labai, labai estetiškai.

Emilija, papasakok apie save.

Šiuo metu esu dešimties mėnesių Benedikto mama. Iki vaiko gimimo dažniausiai prisistatydavau kaip grafikos dizainerė, tačiau šiuo metu šita veikla tiesiog skraido kažkur aplink. Dar esu miestietė, pasiilgstanti jūros ir kalnų. Be civilizacijos neišgyvenčiau, bet ilgi pasivaikščiojimai gamtoje yra dalis manęs.

Kaip gimė „Planas B“?

„Planas B“ gimė ne per vieną dieną. Pirmas impulsas blogui kilo kai dėl žindymo ir vaiko alergijos turėjau laikytis dietos. Valgomų produktų sąrašas trumpėjo su kiekviena diena. Tuomet pradėjau sau fotografuoti maisto produktus, kurie man buvo kaip atradimas ir nuo kurių, man pavalgius, vaiko nebėrė. Po kurio laiko, kartą (pagaliau!) viena su vaiku išsiruošiau į miestą (gyvename visai miesto pakraštyje ir pėstute nenusigausi) ir sumaniau apsilankyti kokioje galerijoje. Tada ir suvokiau, kad mamai su vaikišku vežimėliu ne viskas yra tam pritaikyta. Štai čia ir gimė „Planas B“, apjungiantis tas dvi temas (nors pirmoji pastaruoju metu jau senka). Žinau, kad jo pavadinimas originalumu nekvepia, bet nusprendžiau apsistoti ties juo, nes atskleidė esmę, yra nesunkiai įsimenamas ir dar susivedė su mano vaiko vardu. O galerijas ir muziejus pasirinkau dėl to, kad kultūros tema man artima, nors iš esmės, patekimas į pastatus aktualus ir kitose srityse: tame pačiame Vilniaus centre tikrai nepateksi į kiekvieną parduotuvę.

Pradėdama rašyti blogą turėjau kelis tikslus. Pirmiausia jis buvo skirtas mamoms, susiduriančiomis su tokiais pačiais iššūkiais arba kaip įkvėpimas, kad nebūtina užsidaryti namuose, kad gimus vaikui gyvenimas neturi „buksuoti“ vietoje. Manau, ir taip nemažai mamų tiesiog užsisuka buityje ir daugiau nieko nemato. O kai dar nevisad sudarytos sąlygos judėti viešose erdvėse ir jaustis pilnaverčiu žmogumi, tai motyvacijos tiems išėjimams gali ir visai neatsirasti. Antra, norisi apie tokius dalykus kalbėti viešai, atkreipti visuomenės dėmesį. Galbūt kitas net nesusimąsto?

Aš pati, kol vaikas negimė, nelabai atkreipiau dėmesio, kur įmanoma ar neįmanoma patekti. Man apskritai nesuvokiama, kodėl yra išskiriamos visuomenės grupės: kiek pastebėjau, jei yra įrengiamas liftas, tai dažniausiai nuožulnus ir juo gali naudotis tik neįgalieji. Kodėl negalima jo įrenti universalaus, tinkančio ir neįgaliesiems, ir vaikiškiems vežimėliams, ir senesnio amžiaus žmonėms su lazdelėmis ar tiesiog žmonėms su ramentais? Iš vienos pusės – tai tik liftas, bet, mano nuomone, tuo pačiu – simbolis, parodantis, kiek mes rūpinamės kitais visuomenės nariais. Visuomenė senėja, ir ateityje tikrai bus daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kuriems liftas tikrai nepakenks.

Prieš savaitę teko lankytis Londone: populiariausiuose muziejuose/galerijose yra tiesiog universlūs liftai (prisegu nuotrauką su ženklinimu), o galerijos – pilnos žmonių. Sutapimas?.. Bet tokiame mieste „Planas B“ net nebūtų gimęs. Kažkada teko išgirsti mintį, kad „visuomenė pradeda keistis, kai ji pati tam subręsta“. Tuomet gal pradėjimas apie tai šnekėti, galėtų judėti tų pokyčių link.

Kaip keitėsi tavo lankomos vietos ir pomėgiai gimus Benediktui?

Nemanau, kad patys mano pomėgiai labai pasikeitė. Pasikeitė tiesiog prioritetai ir fiziškai tiems pomėgiams lieka labai mažai laiko ir jėgų. Pavyzdžiui, knygas dažniausiai skaitau savo miego sąskaita. Mielai ir toliau eičiau į koncertus ir kino festivalius, bet tuomet tektų užkrauti vaiką kažkam kitam, o naudotis kitais žmonėmis kažkaip nesinori, todėl tuo nepiktnaudžiauju. Užtat kai turi mažai asmeninio laiko, pasidarai labai selektyvi (bent jau aš): nebeini į pusėtinas vietas, nebeskaitai pusėtinų dalykų. Kažkaip pasąmoningai renkiesi kas prasminga ir naudinga tau. Apskritai, man atrodo, kad kai vaikas gimsta 30+ amžiuje, tu kaip asmenybė esi jau pakankamai susiformavusi, turi vertybes ir vaikas tavęs drastiškai nepakeičia. Vienintelis naujai atsiradęs pomėgis yra… gražios vaikiškos knygos.

Ar tau Vilniuje dažnai tenka griebtis plano B dėl to, kad negali patekti ten, kur nori su vaikišku vežimėliu? O gal tai – tik požiūrio klausimas, gal turint pakankamai ūpo galima patekti praktiškai visur ir visada?

Tiesą sakant, ten kur negaliu laisvai patekti su vaikišku vežimėliu, tiesiog ir neinu. Dažniausia dėl to, kad po dietų ir bemiegių naktų, tiesiog nėra jėgų plėšytis. Galų gale, kodėl reikėtų stresuoti norint kažkur patekti? Man atrodo, kad išėjimas „pasikultūrinti“ ar pasižmonėti turėtų tave atitraukti nuo buities ir visų rūpesčių. Taip, yra mamų, kurios naudoja nešiokles (dar plius užsimesdamos po tašę) ir su jomis be problemų patenka visur – džiaugiuosi už jas, tiesiog aš po gimdymo nebegaliu pakelti tokių svorių ir dar juos nešti laiptais, ir tiek.

Galiu papasakoti vieną istoriją. Rezervavau kartą knygą knygyne, esančiame antrame Mindaugo „Maximos“ prekybos centro aukšte. Ir tik atėjusi susivokiau, kad lifto tai nėra, o eskalatoriumi su vežimėliu kaip ir negalima naudotis. Apsimečiau, kad nematau jokio ženklinimo ir užkilau viršun. Ta dalis buvo sėkminga, užtat leidžiantis paaiškėjo, jog vežmėlio stabdžiai kaip ir neveikia ir mane visą ėmė tempti žemyn… Po tokios patirties daugiau neberizikuoju naudotis jais. Štai toks tas požiūrio klausimas.

Pasidalink savo Vilniaus vietų atradimais: kur lengva patekti su vežimėliu? Kur – praktiškai neįmanoma? Kokios vietos dėl vienos ar kitos priežasties paliko didžiausią įspūdį?

Bijau, kad sąrašas, kur nepateksi, yra nepalyginamai ilgesnis, nei tas pozityvusis. Iš to, ką spėjau išbandyti, rekomenduoju Nacionalinę dailės galeriją ir Valstybės pažinimo centrą. Pastarasis yra tikrai wow ir rekomenduoju ten apsilankyti su vaikais. Dar yra VDA parodų salės Titanikas – pastarosios yra šalia Sereikiškių parko – puikus taškas pasidomėti menu išėjus pasivaikščioti su vaiku. O mano paskutinis atradimas – Nacionalinis lankytojų centras Antakalnyje. Jei atšilus orams ieškosite idėjų, kur išlėkti, būtinai užsukite ten.

Kaip galėtum apibendrinti ratuotų žmonių padėtį Vilniuje? Kaip manai, kuria linkme judame, ar situacija nors kiek gerėja?

Kadangi kelionės su vaikišku vežimėliu prasidėjo tik prieš dešimt mėnesių, man sunku objektyviai vertinti situaciją dabar ir praeityje. Norisi tikėti, kad judame gera linkme, tačiau kai apsilankai neseniai restauruotuose objektuose, supranti, kad ne viskas iki galo yra apgalvota. Pavyzdžiui, Nacionalinė Mažvydo biblioteka: liftai yra, yra net atskiras įėjimas neįgaliesiems, bet o kam palikti tuos 2 laiptus ten ir (!) dėl jų įrengti neįgaliųjų liftą, kuriuo su vaikišku vežimėliu nepasinaudosi?.. Žodžiu, tobulėti tikrai yra kur.