Vieno vaiko mama, kaip aš tau pavydžiu.

Tu tokia graži, matau, šiandien turėjai laiko susišukuoti. O gal net pasidažyt?

Net jei tavo veide šmėkšteli lengvas neišmiegotų naktų ar nuovargio pėdsakas, jį vis dar stelbia gaiva iš priešvaikiniais laikais sukauptų sveikatos ir gyvenimo sau atsargų.

Vieno vaiko mama, tu turi laisvos smegenų vietos visai „būtina žinoti“ informacijai sutalpinti. Turi energijos ir ūpo visoms privalomoms procedūroms (vaiką maudai kas antrą dieną ar kasdien?).

Taip pat investuoji į aukščiausios kokybės vaikų auginimo techniką (spec. garų kombainas mažylio primaitinimui). O gal net vis dar turi padorų socialinį gyvenimą už Facebook’o ribų? Pavydžiu.

Tavo vaikas, jei tik sveikas, yra tau aprėpiamas. Išnagrinėtas iki panagių, švarutis ir pirmūniškas (net jei šiandien pati to nematai ir tuo nepatikėtum).

Tavo vaiko rūbai – tokie stilingi, kokius nešiotum pati, jokių nutampytų skudurų.

Tavo vaiko žaislai – tokie, kokių visada norėjai sau, bet tėvai kažkodėl nenupirko. (Todėl tavo vaikas turės tą tobulo dizaino medinį ekologišką briedį jau vienerių. Tik neilgam – kol nepataisomai suknežins jam galvą žaisdamas kol kas vienintelį įvaldytą beldimo į grindis iš visų jėgų žaidimą).

Tu turi ūpo ir polėkio savo vaiko kambario įrengimui, juk kaupi tam idėjas iš Pinterest’o. Paskui gal net jas įgyvendini.

Tu labai rimta ir viskas, kas vyksta su tavo vaiku, yra labai rimta. Bet šito tai jau nebepavydžiu.

Nes kalbu iš kitos barikadų pusės – tos, kurioje būsi už x metų. Arba tos, kuri tau taip ir liks tolima kaip atoki, kiek atgrasi atogrąžų sala, kurioje veisiasi musė cėcė, todėl padorūs žmonės ten nevažiuoja atostogų.

Kalbu tau iš chaoso, neplautų grindų, trupinių ir penkiais balsais atliekamų melodijų karalystės, kurioje pilnamečiai žmonės retai begirdi savo mintis. Čia miegas – valiuta, kuri gali nupirkti viską.

Visa „būtina žinoti“ informacija apie vaikų auginimą – tuose smegenų kloduose, kurie išnyko dėl permanentinio neišsimiegojimo. Mes vaikus auginam besiremdami šeštuoju pojūčiu, o ne mokslu. Ir, būna, tai netgi veikia.

Spec. vaikų įrenginiais mes nebetikim – geriausias primaitinimo įrankis yra viską tobulai susmulkinanti šakutė vulgaris. Ir maudom vaikus tik tada, kai jie pasidaro lipnūs.

Mano vaikai man nebeaprėpiami, nebepasiekiama ir tobulybė, todėl tik viena į darželį išeina sušukuota, o kita – nemurzinu veidu. Mano vaikai dažnai rengiasi ir šukuosenas darosi patys, atleisk jiems už tai, skonio ir stiliaus viešpatie.

Jie žaidžia vieni su kitais ir su tuo, ką randa, bet jiems niekada nebūna nuobodu (nes penki geriausi visų laikų žaislai – tai lazda, dėžė, virvė, kartoninės tūtos ir purvas, jė!).

Vaikų kambarys? Aš jau žinau, kad žaislų saugyklos ir vaikų miegyklos grožis ar tvarka rūpi tik man vienai, todėl nebepersistengiu. Svarbu, kad dulkių kamuoliai neišaugtų iki katino dydžio, o flomasterių, pieštukų ir piešinių barikados neužtvertų gyvybiškai svarbių namų arterijų (tuomet pagrasinu, kad ateis netvarkos mamutas ir juos išneš į konteinerį – kol kas tai veikia).

Vieno vaiko mama, aš nesu asociali, o vaikų auginimas nėra projekto valdymas. Greičiau tai muzika, kurią grojant ir dainuojant didelei kompanijai nederančiais balsais pasieki tokią keistą pilnatvės būseną. Kad ir dainuodama ant trupinių, su truputį lipniais choristais.