Apie prievolę veisti ir auginti kates

Mano giminės, draugai ir artimieji labai myli kates. Kai kurie jų turi po vieną, kiti jas augina ištisom kaimenėm, darydamiesi panašūs į išprotėjusias kačių damas, kurios nebeturi nė metro nuosavo būsto ir nė minutės laiko sau.

Gal ir miela, galvoju, visai faini padarėliai tos katės, murkia, ir viską ten. Bet man pačiai kažkaip nesinori namų ir viso savo gyvenimo užleisti joms, užtenka atėjus į svečius paniurkyt vieną kitą ir tiek.

Bet ne, kiekvieną kartą turiu atklausyti tiradą apie tai, kokia aš egoistė (šitiek nabagų katukų prieglaudose be namų, ką tu sau galvoji), kaip nepamąstau apie ateitį (o kas tau kojas senatvėj pašildys, jei neauginsi katės). Ir žinot ką? Nuo to norisi tik rečiau beužsukti pas katininkus ir klausinėtojus, o kaskart susitikus atsiranda ta keista įtampa (na kada kada tu paklausi ir vėl).

Picture 430
© Pterodaktilis

Nes šiaip tai visai ir norėčiau užsiveisti vieną, o gal net kelis tuos murkiančius padarus, bet esu joms alergiška. Tikrai ne visi supras, tik patiems artimiausiems galiu pasipasakoti, kiek iš tiesų nervų man kainuoja kiekviena užklausa „o tu ir vėl be katės?“, „tai kada?“ ir amžinasis „o tai ko lauki, tau gi jau trisdešimt?“. Net ir „kada bus antra katė?“, jei vieną jau turiu – nervina.

Žinot, tikrai neprivaloma visiems auginti kačių. Nereikia nuolat ir išsamiai pasakoti apie jų turėjimo privalumus, katologinius laikrodžius ir gyvenimo be katės trūkumus. Tikrai galima jų tiesiog nenorėti. Nekrykštauti ties kiekvienu katės paveiksliuku facebook’e. Tai lygiai tiek pat normalu kaip ir krykštauti. Nes nieko nėra liūdniau už „iš reikalo“, dėl viso to spaudimo, dėl tų šiltų kojų senatvėj ar panašių nesąmonių užsiveistą katę. Visa laimė, jei galiausiai pavyksta iš tiesų ją pamilti, bet juk ne visada. O kas tada?

Galima katės norėti beprotiškai, bet alergijos ir kiti forsmažorai pastoja tam kelią. O tada tie visi draugiški užklausimai ne šiaip sau nervina, o it įkaitintu peiliu vagoja širdį.

Mano pasiūlymas – kačių klausimą palikti ramybėj ir tiek. Jei esam tikrai artimi, aš ilgainiui tau pasipasakosiu prie vyno taurės, o jei ne – šis klausimas yra tabu. Ačiū už supratingumą.

P. S. Atleiskit visi giminės, draugai ir artimieji, jei kada tą kačių klausimą su jumis pati buvau palietusi neplautom rankom, tikėdamasi, kad esam artimesni, nei iš tiesų, neišlaukusi to savaiminio momento prie vyno taurės ir pan. Už tokią Lietuvą kovojom, kur žmonės būtų laisvi – veisti ir auginti, neveisti ir neauginti, šnekėti apie tai ar ne.

17622142_10209742423586170_355913755_o
© Ūla Šveikauskaitė
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s