Kūrybiškumas kaip iššūkis

Laukiantis lankyti paskaitas apie vaikų auginimą ir tikėtis, kad iš jų išmoksi tvarkytis su savo būsimu džiaugsmo ir nerimo ryšulėliu, tai čia tas pat kaip po teorinių paskaitų vairavimo mokykloj eiti tiesiai į praktinį „Regitros“ egzaminą. Šansų išlaikyti sėkmingai, be nuostolių sau ir aplinkiniams, kažkaip nedaug.

Dėl to laukdamasi antrąkart paskaitų nebelankiau ir tikėjausi, kad atsigriebsiu jau gimus vaikui nr. 3. Nes net būdama oficiali daugiavaikė nesijaučiu jokia mamystės profesionale, klausimų, kaip ir pirmąsyk, turiu kur kas daugiau nei atsakymų. Tik šįkart gal kiek daugiau ramybės, improvizacijos, pasitikėjimo savo nuojauta ir intuicija.

Buvau nusižiūrėjusi „OM mamom“ organizuojamas paskaitas-susitikimus, bet vis kažkas pakišdavo koją ir niekaip nepavykdavo sudalyvauti. Paskaitą apie peršalimo ligas praleidau, nes vaikai sirgo peršalimo ligomis, paskaitą apie aromaterapiją – dėl tos pačios priežasties. (Hm tai gal čia ir yra viena iš paslapčių, kodėl nėščiosios kruopščiai sulanko paskaitas ir joms pasiūla daug didesnė nei jau auginantiems vaikus ir realiai susiduriantiems su visais tais degančiais klausimais?..)

Galiausiai susikaupiau, apgydžiau vaikus ir sudalyvavau paskutinėje šio pavasario „OM mamom“ ciklo paskaitoje-susitikime „Būti mama – būti kūrėja: kaip auginti kūrybiškai mąstantį žmogų?“ su aktore ir scenos kalbos dėstytoja Olga Polevikova. Jaučiu, kad visa, ką pasakojo Olga, kažkaip labai gerai surezonavo su tuo, kas (vaikų) kūrybiškumo tema visa laiką plaukiojo mano pačios galvoje, ir užkūrė minčių katilą visai savaitei. Čia su jumis ir dalinuosi tuo, ką inspiravo paskaita, bet tai jokiu būdu nėra jos turinio atpasakojimas, o mano improvizacijos kūrybiškumo auginant vaikus tema.

DSCF3364-34
„OM mamom“ susitikimas

Galvojant apie vaiko kūrybiškumo ugdymą, pirmiausiai į galvą lenda du klausimai, į kuriuos, mano akimis, reikėtų sau atsakyti. Tai: „kas tas kūrybiškumas?“ ir „kam tas kūrybiškumas?“. Man rodos, kad kūrybiškumo temai esant pakankamai sexy, stačia galva puolama prie antrojo atsakymo, nes „kaip tai kam, apsidairyk, kaip viskas keičiasi, ateityje žmonės privalės būti kuo lankstesni, kūrybiškesni ir kritiškesni, tai – kelias į sėkmingą gyvenimą, inovatyvų verslą, kelias į kūrybinę klasę, kurios atstovu būti juk yra taip kūl“. Ir tai net nėra iki galo netiesa, bet kūrybiškumo suvokimas per jo praktinę naudą man atrodo gana apgaulingas ir ne visiškai tikslus.

Nes kūrybiškumas auga ilgai ir vaisių duoda nebūtinai tokių, kokių iš anksto tikiesi. Juk tai yra gebėjimas iš šio pasaulio gėrybių sukurti naujas prasmes pačiose įvairiausiose srityse, kurios ne visos neša lengvą ir sotų gyvenimą, jei į tai pasineri visa galva. Labai intensyvus kūrybiškumas nėra malonus dalykas, į jį paniręs iki ausų išgyveni labai stiprias, netgi ribines emocijas.

Kūrybiškumas nėra sterilus, suplanuotas, kūrybiškumas visai nebūtinai turi būti estetiškas (tau). Kūrybiškumas nėra proginis ir nėra brangus. Jis spontaniškas, stichiškas, savo novatoriškumu griaunantis ar bent išmėginantis ribas. Dėl to jis dažniausiai nepatogus – kaip ir iš širdies kūrybiškas vaikas.

Todėl ją ar jį paėmę už rankos ir vesdamiesi į kūrybos pasaulį mes pradedam nebūtinai labai lengvą kelią. Ir tas kelias neprasideda nuo kūdikių muzikos mokyklėlės ar kitų būrelių – jis prasideda nuo dviejų akių, 24/7 įsegtų į tave nuo tada, kai tik joms pradeda ryškėti kontūrai, spalvos ir formos. Tu esi savo vaiko kūrybiškumo pradžia. Ir jei tavo mėgstamiausi dalykai yra normos ir standartai, ribos ir taisyklės, švara ir tvarka, na tada tų kūrybiškumo būrelių prireiks nemažai.

Tu esi savo vaiko kūrybiškumo pradžia – tai, kaip tavo akys dega, kai kuri sakinius, melodijas, maistą, santykius, daiktus, namus, save, kai užsiimi skaičių, judesio, gamtos magija ir visais kitais akis įžiebiančiais dalykais.

Be tavo pavyzdžio, kūrybiškumui dar reikia laiko, vietos (bent kokio ne per daugiausiai kontroliuojamo kampelio), laisvės ir savarankiškumo. Visa kita jau padiktuos pats vaikas. Arba pats susiras priemones, jei laisvės ir savarankiškumo turės užtektinai.

Bet – TIK kūrybiškumo negana. Tėvai, užauginę vaikus laisvės ir laukinio kūrybiškumo dvasia, dabar neretai gailisi pamatę, kad norint tapti sėkmingu suaugėliu, reikia ne tik kūrybinių galių ir žinojimo, jog esi ypatingas, bet ir užtektinai atkaklumo, darbštumo, atsparumo pasauliui. Jais nepapenėtas kūrybiškumas gali virsti varganu pretenzingumu ir nuolatiniu pojūčiu, kad pasaulis tau skolingas. Kaip savo bloge rašo Daiva, – „Už pačius naudingiausius įgūdžius visuose [savo] darbuose esu dėkinga pačias neįdomiausias paskaitas, nepraktiškiausius ir neaktualiausius dalykus dėsčiusioms akademikėms“, o ne toms, kurių paskaitos skatino sprogdinti kūrybiškumo bombas.

Ir vis dėlto, kūrybiškumas nėra privalomas. Pati iš savo patirties galiu pasakyti, kad dirbti kūrybinius darbus kartais gali būti beveik nepakeliamai išsunkiantis dalykas, o techninius, nereikalaujančius per daug dūšios – mielas ir malonus. Kūrybiškumu galima ir apsinuodyti, todėl jį vartoti geriau atsakingai – kaip ir bet kurį kitą narkotiką.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA
© Ūla Šveikauskaitė
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s