Nuogas kūnas domina, ar ne?

 

Vasarą, netgi tokią kaip ši, nuogų kūnų tuoj bus visur – tingiuose paplūdimiuose ir prakaituotose saunose, vos vos pridengtų stotelėje, supermarkete, troleibuse. Nereikia laukti net karščių, kad gausybę nuogalių sutiktum sporto klubo ar baseino persirengimo kambariuose. Ir būtum vienu iš jų – arba… ne.

 

Viešai nuogas kūnas trikdo. Ar ne?

To klausiau, rodos, taip neseniai, ir pati sau atsakiau, kad „žinoma trikdo, nes šiauriečiais posovietikais mes esam gimę drovūs“. Nors omeny turėjau visų pirma save ir savo baimes bei kompleksus.

Odie, pasirodo, kaip smarkiai nuosavo kūno baimę ir nemeilę gali pakeisti penki metai, du nėštumai, vienas gimdymas ir keturios operacijos!

Ne, dabar tikriausiai nebėgčiau nudistų maratono per Vilniaus centrą, bet kūnas šiandien man yra kur kas mielesnis kompanjonas nei bet kada anksčiau. Nepaisant to, kad jis tikrai nebėra toks lieknas (iki vaikų turėjau tokią bėdą – kai kurių suknelių negalėdavau pirkti dėl to, kad mažiausias dydis būdavo per didelis; tai dabar šios bėdos jau nebeturiu, yay).

Buvau iš tų žmonių, kuriuos gąsdina sporto klubų persirengimo kambariai ir visos tos nuogos moterys be gramo gėdos, kai aš tuo tarpu ieškodavau paties tamsiausio kampo ramiai sau persirengti.

Su savojo ir kitų kūnų fobija (tikiu, kad šios baimės labai glaudžiai draugauja) susijusi viena visiškai trenkta istorija iš mano dvidešimtpirmo gimtadieno. Tuo metu kaip tik buvau Erasmus studijų mainuose Italijoje, ir su bičiule L. mano gimimą paminėjom kelione į Cinque Terre, žemės lopinėlį prie Ligūrijos jūros, kur penki nedideli pajūrio miesteliai ant uolėtų atbrailų susijungia pėsčiųjų takais į neįtikėtino gražumo vaizdų maršrutą.

Eidamos tuo įstabaus grožio keliu jau ne pirmą valandą, mes buvom lengvai suviliotos rodyklės su užrašu „Beach“. Kaip kokios kalnų ožkos lipom per uolas, krūmus ir stačius šlaitus, kol nuvargom dar dvigubai smarkiau ir tiesiog pasiklydom. Tada nežinia iš kur išdygo malonus vyriškis ir parodė kelią į paplūdimį, kuris, pasirodo, buvo, taip taip, nudistų. Ir tas malonus bendravimas iš mūsų pusės kažkaip ūmai sutrūkinėjo, kai naujasis draugas ūmai prisijungė prie besideginančių nuogalių kompanijos…

Šiandien mano veidas, tikiu, net nesuvirpėtų, nes nei kūnai, nei kūnas manęs nebegąsdina. Jis dabar – draugas, su kuriuo buvau kare, kuris mane lydėjo ten, kur niekada nenorėčiau sugrįžti. Bet visi tie medicininiai patyrimai ir su vaikų atsiradimu susijusios transformacijos išmokė, kad šitas kūnas gali velniškai daug. Be to – jis gali prisikelti beveik iš pelenų. Jis yra nerealus karys, nusipelnęs nerealios pagarbos.

Ar draugui, su kuriuo buvai kare, sakysi „Žinai, tavo pilvas galėtų būti mažesnis. Ta prasme, žymiai“ arba „Man rodos, įžvelgiu pagurklį, gal tu nebevalgyk to trečio kruasano“?

Tai žinoma! Su tokiu draugu gali būti tiesiog brutaliai atvira, bet tas atvirumas nei vieno iš jūsų negąsdina, nenuvilia, neskaudina. Pilvas – tai pilvas. Strijos, raukšlės, žili plaukai, toli gražu netobula oda – viskas ok.

Net jei kas pasiūlytų, tikrai negrįžčiau į tuos kūdus dvidešimtvienerius, nemainyčiau savęs į minus dešimt metų ir kilogramų, nei už ką. Nes kartu su anuo kūnu (kurio tada nei vertinau, nei mylėjau), kaip priedą gaučiau kompleksais ir nuolatiniu nepasitenkinimu prikimštą galvą. Ačiū, ne. Man atrodo, ne veltui Google užklausus „why thirties“, jis iškart sufleruoja „are better than twenties“.

Nes trisdešimt (ir tolyn) – tai privilegija nebesiparinti dėl neesminių dalykų ir pagaliau gerai jaustis savame kailyje. Nes jis – mano namai, mano kelias ir mano pergamentas, ant kurio išrašyta visa netobula, bet visai žavi istorija apie tai, kas buvau ir kas esu aš.