Kad Švedija yra įsimylėtina šalis, sužinojau dar nemokėdama skaityti, bet šiaip jos paveikslą labai ryškiai nupiešė knygos (taip taip, Astrida Lindgren). Ir nors pati ten nuvažiavau jau visiškai suaugusi, lūkesčiai buvo dideli. Ir Švedija nenuvylė! Pradedant oro uostu, kur neįgalieji ir vaikų vežimėliai važiuoja be kliūčių, baigiant tos pačios Lindgren muziejumi Junibacken, kur viską galima čiupinėti, visur galima landžioti, lipti ir žaisti – lūkesčiai buvo išpildyti su kaupu. Ir gal net tame pačiame Junibacken’e gimė įkvėpimas turėti vaikų (kuris per metus įgavo du kūnus). Švedija turi tik vieną minusą – oras ten dar blogesnis nei pas mus (birželio pabaigoj vakarais labai norėdavosi pirštinių!). Bet visa tai – vos kelių dienų viešnagės apibedrinimai, apie Švediją ir ypač švediškas gyvenimo su vaikais taisykles kur kas giliau ir išsamiau papasakoti gali tą šalį realiai pažįstantis žmogus. O tai yra Milda Tylaitė, doktorantė, Linos ir Gretos tandemo mama, šeštus metus gyvenanti Stokholme, ir jos specialusis interviu Pterodaktiliui:

Kažkada ant bangos buvo prancūziškas auklėjimas, dabar vis dažniau matau rašant apie ypatingus danų vaikus, o koks, tavo akimis, yra švediškas auklėjimas? Kokias vertybes ir savybes jiems svarbu ugdyti ir kaip jie tai daro?

Sunku įvertinti, ar yra kažkoks specialus švediškas vaikų auginimo būdas, bet galiu pasidalinti pastebėjimais, kurie tik atvažiavus į Švediją (ir dar neturint vaikų) buvo labai netikėti, o dabar atrodo visiškai natūralūs.

• Tėčiai užsiima su savo vaikais. Visur tėčiai, daugybė tėčių. Dalis, sutinkami darbo metu – akivaizdžiai tėvystės atostogose. Dalis – su vaikais užsiima vakarais ar savaitgaliais. Dalis, su vaikais užsiimantys kas antrą savaitę, akivaizdžiai išsiskyrę su savo vaikų mamomis, tačiau ne su vaikais.

• Vaikai eina į lauką. Taškas. Oras nesvarbu. Svarbu tinkama apranga! Gryno oro ir judėjimo būtinybė vaikams diegiama nuo pirmųjų dienų.

• Prieš vaikus niekada nekeliamas balsas, nenaudojama fizinė jėga. Prieš kokius penkerius metus pirmą kartą teko matyti tokį vaizdelį – prie parduotuvės kokių 3-4 metų vaikas klykia, žviegia, krinta ant žemės ir daužosi, kažko reikalauja. Už kokių 5 metrų stovi mama lediniu veidu ir laukia. Nedaro nieko. Po kiek laiko prieina prie vaiko, atsitupia, ramiai pasako, kad klykdamas vaikas nieko negaus, dar paaiškina, kad jau laikas nusiraminti ir eiti. Vaikas dar paklykia, pasipiktina, ir galiausiai nusiramina, abu nueina. Tuo metu tas vaizdelis sukėlė nemažą pakraupimą (siaubas, kokia dėjus mama ir koks neišauklėtas vaikas!), o dabar kaip tik atrodo, kad mama dar ir kaip nebuvo dėjus, ir būtent tai buvo vaiko auklėjimas. Dabar savo didžiajai patys turbūt po 5 kartus per dieną pakartojam, kad, jei nori kažką gauti ir kad su tavim gražiai elgtųsi, ir pati turi taip su kitais elgtis. Esu kažkur skaičius, kad vaikai empatijos iki kokių 4 metų dar tiesiog negali jausti, bet, kad ir kaip būtų, ir mūsų trimetė, ir jos darželio draugai moka ir dalintis, ir vienas kitam padėti, o kartais net susiderėti.

• Vaikas yra lygiavertis bendruomenės, kompanijos, šeimos narys. Ne ta prasme, kad vaikas sprendžia, o ta prasme, kad su vaiku elgiamasi pagarbiai: jei vaikas kažką sako, jo išklausoma; jei vaikas dalijasi kažkuo jam svarbiu, tas yra įvertinama, ir t.t.

• Visi vaikai yra lygūs. Švedijoje laikoma blogu tonu akcentuoti vaiko gebėjimus ar apskritai bet kaip lyginti vaikus. Dėl to pati esu keletą kartų atsidūrusi nepatogioje situacijoje. Pavyzdžiui, kartą tiesiog pasigėrėjau vienu Linos grupioku, kuris vos sulaukęs metukų jau šnekėjo pilnais sakiniais, o jo mama sutriko, sumurmėjo, kad visi vaikai skirtingi, ir labai aiškiai leido man suprasti, kad padariau baisų netaktą. Kita vertus, užuot koncentravusis į gebėjimus, darželyje labai svarbu, kad vaikas gebėtų integruotis į savo bendraamžių grupę, ir bet koks didesnis nenoras ar negebėjimas tą padaryti iškart yra komunikuojamas tėvams kaip tam tikra problema.

• Taip pat esu ne kartą pastebėjusi, kad tėvai vengia girti vaikų rezultatą, ypač jei tas rezultatas – visiškas šlamštas (čia kažkaip prisiminiau Ryan Reynolds tweet‘ą: My daughter’s only 6 months old and already drawing. I’d hang it on the fridge but honestly, it’s absolute garbage.). Bet pozityvas vis tiek išlieka. Pavyzdžiui, vaikas atneša savo visiškai klaikų piešinį – mama, žiūrėk, kaip nupiešiau! Mama atsako – oho, tikriausiai buvo labai smagu piešti! O juk tai puikus elgesio modelis – nesukuri vaikui iliuzijų, kad jis yra sekantis Picasso, bet ir džiaugsmo piešti neatimi. O ką čia žinai, gal iš tikrųjų tas vaikas yra sekantis Picasso.

Švedo idealas tikriausiai yra neišsišokantis, į savo socialinę grupę gerai integravęsis žmogus. Švediškas auklėjimas, atitinkamai, kuria tokį žmogų. Įdomu tai, kad nors tas lagom är bäst (vidutiniškai – geriausia) požiūris yra vyraujantis, jis visiškai nereiškia, kad taip auklėjami vaikai neišvysto savo gebėjimų ir talentų. Tai tiesiog reiškia, kad jų nuo mažų dienų nespaudžia ne visada adekvatūs tėvų lūkesčiai.

Švedija, bent mano galvoje, turi įvaizdį kaip tobula šalis vaikams ir juos auginantiems žmonėms. Kiek, tavo manymu, tame yra tiesos? Kokie dalykai, kalbant apie vaikus, Švedijoje tau labiausiai patinka? Ką rekomenduotum tuojau pat perkelti į Lietuvą, kad gimstamumas klestėtų, o tėvai ir vaikai būtų švediškai laimingi?

Vežimėliams tinkamus šaligatvius. Juokauju (o gal ir ne)! Jei rimtai, Švedija myli vaikus ne žodžiais, o darbais: apmokamos tėvystės/motinystės atostogos trunka metus, o po to gaunamas nemokamas darželis. Vaikai serga – tėvai juos prižiūri pamainomis, o vadovai darbe (ypač tėčių vadovai) tą supranta ir pareiškimų, kad vaikus žiūrėti yra mamų reikalas, nebūna. O kur jau čia bus, kai patys vadovai namie su sergančiais vaikais sėdi. Mažiukus į darželį išleisti nebaisu – viena auklėtoja gano tik 5 vaikus, o atlyginimai darželiuose pakankamai geri, kad ten dirbtų žmonės, kuriuos tas darbas iš tiesų džiugina. O tada ir visuomenės požiūris – vaikai visur (na, proto ribose) laukiami, mieste daugybė vežimėlių, kavinėse visada atsiranda specialios kėdutės vaikams. To labai pasigendu Vilniuje. Esu bandžiusi Vilniaus centre ieškoti, kur pakeisti sauskelnes… Tai buvo visai projektas. O Stokholme net mūsų vietinė kepyklėlė turi vystymo stalą.

Lietuvoje labai mėgstama pabrėžti, kad vaikų auginimo sąlygos – pačios geriausios Europoje. Bet juk tai tik ilgos vaiko auginimo atostogos – o ką su tuo vaiku daryti, kai jam sueina dveji? Jau jis užaugintas? O ir mamai iškristi iš darbo rinkos dvejiems metams tikrai ne į naudą. O dar išmokų lubos… Švedijos sistema, kurią galima apibendrinti kaip darželis + pasidalintos vaiko auginimo atostogos + (daugumos) darbdavių mokamos kompensacijos vaiko auginimo atostogų metu sukuria (daug labiau) subalansuotą vaikų auginimo aplinką.

Kokias vietas rekomenduotum aplankyti Stokholme su vaikais? Kur pati dažniausiai lankaisi su savo merginomis savaitgaliais ir kitu laisvu laiku?

Prastas iš mūsų šeimos turistinis gidas. Kasdienybė, manau, ne itin skiriasi nuo bet kurios mažus vaikus auginančios šeimos dienų – išeiname dažniausiai tik į žaidimų aikštelę ir kavinę (kava tėveliams, sultys drakonams), vasarą vaikai taškosi netoliese esančiame lauko baseine. Dar pamažu jaukinamės dviračius – koks puikus išradimas tos vaikiškos kėdutės! Kol dar nebuvo gimusi mūsų mažoji, dažnai su didžiąja važiuodavome į Astrid Lindgren muziejų (Junibacken); šį užsiėmimą, manau, greitai atnaujinsime. Apskritai Stokholme, jei yra noro, esama daugybės puikių vietų vaikams pagal jų interesus: viena kolegė su sūnumi jau turbūt trejus metus kiekvieną savaitgalį važiuoja į traukinių muziejų; didesniems vaikams (ir suaugusiems) labai patinka netoli miesto centro esantis atrakcionų parkas Gröna Lund, taip pat ir Rumšiškių bei zoologijos sodo hibridas Skansen. Na ir taip toliau – bet turistinio gido gal neperrašinėsiu.

Stokholme gyveni jau ilgai, abu tavo vaikai gimė ten. Sakyk, kaip atstumas + vaikų turėjimas veikia bendravimą ir santykius su draugais?

Turime keletą draugų ratų – vieni yra mūsų mieste, kiti – Vilniuje, treti – per pasaulį išsimėtę mokslo draugai. Stokholme draugų su vaikais neturime apskritai, Vilniaus rate buvome gal treti (greitai po mūsų keletas draugų irgi apsivaikavo), tarptautiniame rate vis dar esame vieninteliai tėvai. Turbūt nereikia ir sakyti, kad kiekvieną kartą būdami Vilniuje neįtikėtinai atsigauname, o draugai su vaikais čia tapo pagrindine kompanija (nebūdama Vilniuje dėkoju Zuckerbergui uz Facebook chatus). Kiti draugai daugiau ar mažiau atbyrėjo.

Po to, kai gimė dukros, daug draugysčių iš tiesų pasikeitė, bet sunku pasakyti, ar tikrai visi tie pokyčiai įvyko tik dėl vaikų. Kai kurios draugystės natūraliai nuslopo dėl atstumo, bet net ir įvertinusi šį faktorių aiškiai jaučiu, kad su kai kuriais draugais (nors, tiesą sakant, labiau draugėmis) aš tiesiog nebelabai randu bendrų taškų. Tas man yra gana keista, turint omeny, kad bendravimu su bevaikiais draugais mėgaujuosi labiausiai dėl to, kad galima pasišnekėti ne apie vaikus. Buvimas mama man nėra pirminė savęs identifikacija, bet vis pajuntu, kad dalis tų draugų mane tarsi nurašė kaip neįdomią ir neaktualią, nes a) esu gerokai mažiau lanksti susitikimų planavimo klausimais 2) kartais tiesiog neturiu kito pasirinkimo, tik pasiimti kartu bent vieną iš dukrų 3) nemanau, kad vaikai yra gyvenimo trukdis. Taip, jie kartais būna triukšmingi ir reikalauja dėmesio, bet jie taip pat labai džiaugiasi tėvų ir jų draugų kompanija, o aš džiaugiuosi savo šeimos ir vaikų kompanija – būtent šito dalis mano ankstesnių draugų visiškai negali/negalėjo suprasti. Tad, sakyčiau, taip, dienotvarkių prieštaravimai tikrai atsiranda, bet turint noro juos visada galima išspręsti – pavyzdžiui, kartu pietaujant darbo dienomis. Ir taip, aš su nostalgija prisimenu sėdėjimus „Cozy“ iki paryčių, bet, man atrodo, aš to dabar vis tiek nebedaryčiau nepriklausomai nuo to, turiu vaikų ar ne. Interesai pasikeičia, bet draugystes pirmiausiai naikina ne tai, o abiejų pusių nuostatos apie tai, kas tie vaikai ir su kuo juos valgyti.