Kai ruošiausi interviu žurnalui „Tavo vaikas“ su Simonu Bendžium, „Tėčio užrašų“ blogo autorium, radijo žurnalistu ir trijų sūnų tėčiu, galvoje sumirguliavo idėja jam nunešti dovanų Axel’io Hacke’s knygelę „Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais“. Nemažą jų pundą buvome jau kadais nusipirkę ir dovanodavom draugams pirmagimio proga, kad pasisemtų ramybės ir juoko. Kažkodėl jaučiau, kad Simonui turėtų būti arti širdies tai, ką ir kaip apie gyvenimą su vaikais rašo Hacke.

Pundas Hacke’s per kraustynes kažkur išsimėtė (o gal paprasčiausiai išsidovanojo?), todėl į interviu nuėjau tuščiom rankom, bet, nepaisant to, pasirodė, jog buvau visiškai teisi. Kai Simono paklausiau, kas jį įkvepia kurti smagius tėvystės stop kadrus „Tėčio užrašuose“, atsakymas buvo… taip taip – tas pats rašytojas ir legendinis jo „Patarėjas“!

Impulsą pradėti rašyti apie tėvystę davė vokiečių rašytojas, žurnalistas Axel’is Hacke. Jo knygą „Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais“ perskaičiau, kai tik žmona pradėjo lauktis pirmąsyk. Nuo jos ir pradėjom gana išsamų tėvystės knygų skaitymą. O Hacke’s knyga yra nereali, viena geriausių knygų apskritai. Joje sudėti trumpi humoristiniai pasakojimai apie nepagražintą gyvenimą su vaikais iš vyro perspektyvos. Tas vyras – ir pavargęs, ir netobulas, ir visai ne koks nors supertėtis. Skaitydamas vis pagalvodavau, kad Lietuvoje mes kažkodėl neturim tokios rašymo tradicijos. O tų kasdienybės nuotykių auginant vaikus juk nutinka nuolatos, todėl mintis pradėti juos užrašinėti vis pakirbėdavo galvoje. Galiausiai, prieš gimstant dvyniams paklausiau kelių draugų, ar būtų verta tuo užsiimti, ar kam nors norėtųsi tai skaityti. Gavau paraginimą „būtinai rašyk!“. Taip ir gimė „Tėčio užrašai“.

Rašyti motyvuoja ir tai, kad vis iš naujo skaitydamas Hacke’s knygą patiriu tą patį bendrumo jausmą ir tokią lyg dvasinę vienybę su jo herojumi: „vadinasi, viskas gerai, aš ne vienas toks, taip, tai normalu, toks gyvenimas“. Tikiuosi, kad tie esami ir būsimi tėčiai, kurie paskaitinėja „Tėčio užrašus“, irgi panašiai jaučiasi dalindamiesi savo patyrimais, ir tuo pačiu nusiramina supratę, kad jei vaikas klykia, jei tau įkando ar panašiai – tai ne pasaulio pabaiga, tai vyksta ne tau vienam.

Sutapimų pynės mane stačiai apstulbino. „Patarėją“ padovanojau savo vyrui, kai laukiausi pirmagimių. Tada jį skaitėme pirmą kartą. Profilaktiškai šią procedūrą kartojame kas metus ar dvejus. Knyga aktualumo nepraranda, tiesiog augant vaikams atsidengia vis nauji jos klodai. Tikra terapija nuo vaikų auklybos nuvargusiems tėvams (ypač – daugiavaikiams). „Viskas gerai. Tai vyksta ne su mumis vienais“. Bet po sekundės suvoki, kiek daug absurdiškų, kvailų ir visiškai juokingų dalykų mūsų DAR laukia ateity.

Kad ir kažkas panašaus į tai:

„[G]iminės šventė su septyniasdešimčia gerbiamų, didžiąja dalim vyrelėsnių svečių; staiga pastebiu, kad kėdė šalia manęs tuščia, svarstau, kurgi tas berniokas vėl prapuolė. Ir matau, kaip jis eina nuo vieno prie kito su maišeliu rankoje ir kartoja tą patį klausimą: „Ar duosi pinigėlių?“. Prasmegau skradžiai žemę. Kai vėl išnirau, maišelyje jau buvo keturi eurai trisdešimt.“ (p. 22)

Arba į tai:

„Tokiais vakarais mielai pasakoju istoriją apie Maksą, kuris mus, sėdinčius terasoje ir geriančius kavą, apmėtė akmenukais. Kai sušukau jam, kad pagaliau liautųsi, Anė sukuždėjo savo broliui taip garsiai, kad mes išgirdome: „Ramiai mėtyk toliau.“ Mane ištiko rėkimo priepuolis kaip Herbertą Vėnerį Bundestage geriausiais jo laikais, o kai baigiau, Anė pareiškė: „Eime, Maksai, pasislėpsim už namo ir juoksimės.“ (p. 84-85)

Bet interviu su Simonu Bendžium – daug daugiau nei Hacke’s įkvėpimai. Simonas pasakojo apie dvynių ir daugiavaikystės iššūkius, apie tai, kad vaikų priežiūros „atostogos“ (ne, ne tos vieno mėnesio tik gimus vaikui, bet ilgosios, trunkančios bent metus) yra be galo prasmingas užsiėmimas ir apie tai, kaip prioritetas šeimai laikinai suspendavo jo roko žvaigždės karjerą.

O šią Simono ištarmę įtraukčiau į visus rengimosi gyventi su vaikais vadovėlius ir vadovus:

Paauglystėje įsivaizduodavau, kad vyras turi būti nepriklausomas, laisvas, laukinis. O vaikai prie tokio paveikslo kažkaip juk nedera. Ko labiausiai bijojau gyvenime – tai įsipareigojimai. O dabar toks laikas, kada įsipareigojimų išties labai daug. Supratau tokią tiesą, kad tu negyveni sau, tu save turi dovanoti, išdalinti. Šeimoje, jeigu to nebus, viskas žlugs. Negali būti jokių poilsio dienų. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tu esi kitam. Pirmiausia – žmonai (nes vaikai užaugs ir išeis, o su ja tai dar visą gyvenimą reikės nugyventi). Po to, žinoma – vaikams.

Skaitykite išsamiai žurnale „Tavo vaikas“, birželio mėn. numeryje arba štai čia.