Kokius demonus užveisia tėvų skyrybos?

„Gyventi dėl vaikų“ – vienas tų keistų įsitikinimų, kuriais vadovaujasi tėvai, kai balansuoja ant skyrybų ribos. Tik tada, kai tau sueina -niolika ir – baaam – tu staiga nebe vaikas, „gyventi dėl vaikų“ galiojimas baigiasi. Tėvai pagaliau išsiskiria, o tu lieki chaose ir nebesupranti – kaip dabar reikės su tuo visu tvarkytis?

Mūsų daug – besikapstančių po tėvų šeimos griuvėsius ir besimokančių gyventi iš naujo. Julija (27 m.) ir Sandra (28 m.) tai pergyveno, iš to išėjo ir dalinasi patirtimis apie tėvų skyrybų demonus ir savo atrastus būdus jiems dresuoti.

Ar galima atsakyti į klausimą, kas mažiau blogai – tėvų skyrybos ar gyvenimas nuolatinių nesutarimų šeimoje?

Sandra: Žinai, kiekviena istorija kitokia. Tėvų skyrybos gali atnešti palengvėjimą, jeigu jie sugeba išsiskirti civilizuotai ir gyventi toliau. Bet jei vienas kito nemato, negirdi ir negerbia, skyrybos gali būti velniškai skausmingos visiems.

Kai mano tėvai pagaliau išsiskyrė, buvau keturiolikos. Nors skyrėsi jie tiek pat metų ir iki mano gimimo. Išgyveno dvidešimt aštuonis metus nuolatinių skyrybų su ramaus gyvenimo intarpais. Bet jų buvo nedaug.

Racionaliai lyg ir suvokiau, kad skyrybos yra geriausia išeitis ir visiems nuo to bus geriau. Jos buvo gana civilizuotos, ryškiausias skyrybų įspūdis – kaip tėvai dvi dienas sėdi didžiulėje knygų krūvoje ir atsidalindami namų biblioteką prisimena daug visokių istorijų iš jų ilgo gyvenimo kartu. Gana idiliškas vaizdas, niekas kažkaip ypatingai nesidraskė, bet vis tiek metai ar du po skyrybų man buvo siaubingi. Tai, matyt, buvo sunkiausias laikas per visą gyvenimą iki šiol. Jaučiausi taip, lyg būčiau netekusi visko, kas anksčiau buvo normalu. Realiai taip ir nutiko – išsikrausčiau iš namų, kuriuose gyvenau nuo gimimo, mokykloje susipykau beveik su visa klase, atsirado labai daug vienatvės ir nepritapimo.

Kokia tavo istorija, Julija?

Julija: Kai skyrėsi tėvai, man buvo septyniolika. Iki tol jie nuolatos bardavosi ir siaubingai nesusišnekėdavo. Jų bendravimas man vis dar atrodo žiauriai nelogiškas – ne kaip dviejų suaugusių žmonių, o kažkoks keistas, pilnas nuoskaudų ir kaltinimų. Po skyrybų jie visiškai nebendrauja, bet man panašu, kad vis dar laiko daug pykčio vienas kitam.

Žodis „skyrybos“ nuolat mėtydavosi tėvų barniuose, jį kaip baisų grasinimą girdėjau visą vaikystę ir siaubingai to bijojau. Atrodė, kad jei skyrybos įvyks, viskas bus blogai, viskas subyrės. Labiausiai norėjosi taikos ir ramybės šeimoje. Bet galiausiai ateina momentas, kai racionaliai suvoki, kad visiems bus geriau, jei skyrybos įvyks. Tik tas racionalumas, na… jis nepadeda.

_DSC9314
© Ūla Šveikauskaitė

Kas jums tapo tėvų skyrybų demonais?

J.: Po tėvų skyrybų aš gana greitai išsikrausčiau gyventi savarankiškai. Bendravau su abiem tėvais atskirai, tai lyg ir nejaučiau didelio skirtumo, nes nebuvau toje aplinkoje, kurioje matytųsi akivaizdus „prieš“ ir „po“, kur kiekvieną sekundę matytum tą tuštumą. Bet mano jaunesnis brolis liko gyventi su mama. Po skyrybų jis išmoko nepaprastai gerai manipuliuoti tėvais. Kadangi jie vis dar beveik nebendrauja, jis kalbėdamas su kiekvienu iš tėvų atskirai moka gauti naudos iš tokios situacijos. Tai prasidėjo ne iš piktos valios, o dėl vaikiško dėmesio trūkumo, bet tas bendravimo būdas liko ir jam suaugus. Manipuliacijos ir nutylėjimai – skyrybų palikimas. Kai šeimoje nuolat matai, kaip du suaugę žmonės neišsprendžia elementarių problemų, neturi iš ko mokytis normalaus bendravimo.

S.: Taip, tas normalumo ilgesys tikriausiai susijęs su tėvų skyrybomis. Aš, pavyzdžiui, labai skeptiškai nuo pat paauglystės žiūriu į bohemišką gyvenimą, kurio tėvų šeimoje buvo daug. Tvarka ir ramybė man – kažkokia egzotika, nes to nelabai patyriau. Tai, kas kitiems atrodo kaip miesčioniška nuobodybė, tradicinis, pats normaliausias ir neįdomiausias šeimos gyvenimas, man atrodo kaip iššūkis. Netgi nuotykis.

Ką iš tėvų skyrybų patirties atsineši į savo kuriamus santykius, draugystes, meiles suaugėliškame gyvenime?

J.: Atsineši nepasitikėjimą žmonėmis. Skyrybos reiškia, kad tave palieka. Tave apgauna artimas suaugęs žmogus, kuriuo labai pasitikėjai. Tai reiškia, kad visi gali apgauti. Niekuo negali pasitikėti.

Taip pat neseniai supratau, kad absoliučiai nemoku susitaikyti po kokio nors nesusikalbėjimo. Neturiu galvoje algoritmo, kaip elgtis susipykus, vis dar to mokausi. Viskas dėl to, kad mano tėvai niekada nesusitaikydavo po barnių, viskas tiesiog kažkaip nusimuilindavo, ateidavo nauja diena ir jie ją pradėdavo apsimetę, kad viskas gerai. Iki kito kivirčo su lėkščių daužymais.

Ir dar vienas dalykas, kurį išugdė gyvenimas barnių šeimoje. Vadinu jį „maginiu mąstymu“. Įsivaizduoji, kad „jeigu dar labiau pasistengsiu, būsiu dar geresnė, tai gal tėvai tiek daug nesibars“. Lyg būtum atsakinga už tėvų santykius. Paskui, kituose santykiuose, tas modelis irgi kartojasi, kol nepradedi sąmoningai sekti savęs ir mokytis atsipalaiduoti.

S.: Aš atsinešiau du dalykus: skyrybų baimę ir tą maginį mąstymą, apie kurį kalba Julija. Irgi buvo daug persistengimo, lyg pasakai sau „aš tai jau taip nesufeilinsiu, aš stengsiuosi, ir mano santykiai bus tobuli“. Tada neleidi jiems vystytis sava vaga, negali pripažinti, kad santykiai, tarkim, natūraliai nevykę ir turėtų mirti sava mirtimi – stengiesi juos išsaugoti iki absurdo. Neturi to normalaus savisaugos instinkto, mokėjimo paleisti ir gyventi toliau.

Ką galėtumėt patarti tiems, kas dabar yra tame tėvų skyrybų išgyvenimo kelyje?

J.: Man buvo svarbus momentas pasakyti „ne“ visokiems tėvų bandymams manipuliuoti. Net tokiems elementariems, kaip „perduok savo tėvui / motinai, kad …“. Nes jie yra suaugę žmonės ir turi sėkmingai bendrauti be tarpininkų. Taip pat esminis momentas buvo pasakyti „ne, aš atsisakau daugiau klausytis tėvo / motinos skundų apie kitą pusę“. Vaikas negali atlikti dar ir psichologo, išklausytojo, guodėjo vaidmens, jokiu būdu. Turiu omenyje ne tuos atvejus, kai vyksta sunkus pokalbis apie emocijas, apie tai, kas įvyko, ką reiškia skyrybos ir panašiai, bet kai tenka klausytis pastoviai besikartojančių, nesikeičiančių, niekur nevedančių įžeidinėjimų apie kitą iš tėvų ir aiškinimų, koks jis ar ji blogas. Manipuliacijoms priskiriu ir nuolatinį klausinėjimą „Ką veikia mama / tėvas?“, kurio motyvas yra kažkoks poreikis kontroliuoti ar įvertinti, o ne draugiškas rūpestis.

S.: Mano patarimas būtų turėti bent vieną žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai pasikalbėti apie skyrybų situaciją ir visus savo jausmus, kuriuos ji kelia. Jei tokios galimybės nėra, tai gali būti dienoraštis. Tylėjimas, užsisklendimas ir apsimetimas, kad nieko neįvyko, labiausiai apsunkina tą ir taip nelengvą laiką.

Kaip tėvams išsiskyrus paauglystėje išmokti kurti darnius santykius? Kaip išmokti pasitikėti žmonėmis ir paniškai nebijoti skyrybų? – pasakoja psichologė Julija Ladigaitė, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ konsultuojanti vaikus, patyrusius tėvų skyrybas:

Skyrybos – tarsi lėtinė liga. Ji pamažu ima veikti nuo to momento, kai tėvų santykiai pašlyja, o pačios skyrybos – tai tik vienas iš daugybės jos etapų. Norint pasveikti po ilgai trukusios „ligos“, prireiks laiko.

Pradėkime nuo to, kad tėvų skyrybas palik jiems, tai – praeities įvykis. O tu žiūrėk į ateitį, nes ateitis priklauso tau. Pripažink, kad tėvai išsiskyrė ir kartu nebegyvens. Nekaltink skyrybų kaip visų gyvenimo nesėkmių priežasties. Tiesiog prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą ir už savo kuriamus santykius. O tuomet jau stebėk, kas tavo santykiuose vis užkliūna, kur tau sunku, o gal visai santykių nenori turėti? Kalbėkis apie tai su draugėmis, su mama, jei draugauji – būtinai ir su vaikinu, – su tais žmonėmis, kuriais gali pasitikėti.

Nelygink savo ir tėvų santykių. Net jei nusprendei, kad „mano santykiai bus visiškai kitokie nei tėvų“ – darai klaidą, nes vis tiek matuoji ir lygini su nesuveikusiu pavyzdžiu. Kurk naujus, savo santykius. Juose nuolat iškils netikėti dalykai – tokie, kurių nesuprasi, kurie trukdys tau ar tavo vaikinui. Žiūrėkite į nesklandumus kaip į būdą jūsų santykiams bręsti, labiau pažinti save ir vienas kitą. Nebijokite, kad kyla nesutarimai, bet sekite juos ir imkitės spręsti, kai jie dar neišaugę į konfliktą. O jei ir konfliktų atsiras, tai nereiškia, kad jie baigsis skyrybomis. Tokiu atveju kiekvienas pagalvokite: kaip aš jaučiuosi, kur šiame konflikte mano atsakomybė, ko man reikia ir kaip norėčiau išspręsti šią situaciją?

Būdama atvira ir pasiruošusi priimti santykių sunkumus bei kovoti su baimėmis, puikiai susitvarkysi. Svarbu atvirai bendrauti su vaikinu ir nesuversti visos kaltės tėvų skyryboms. Nerimauti, kad „gal jis manęs visai nemyli?“ yra normalu. Tačiau jei visai negali niekuo pasitikėti, jei jauti, kad stengiesi, ir vis tiek niekaip nepavyksta susidoroti su sunkumais, nebijok kreiptis pagalbos į psichologą arba užsirašyti į psichoterapinę grupę, kur galėsi geriau pažinti vidinius trukdžius ir išmoksi juos nugalėti.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Panelė“ 2017 m. gegužės mėn. numeryje

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s