Kai buvau maža, didesnė dalis suaugusiųjų man atrodydavo tokie švelniai apgailėtini buitiniai bėdžiai. Visada užsiėmę Labai Rimtais darbais (buitiniais niekais), visiškai nemokantys būti čia ir dabar, o jų mėgstamiausi žodžiai – „tuoj“, „palauk“ ir „pažiūrėsim“. Dar pats baisiausias – „gal“.

Pati sau prisižadėjau niekada netapti tokia. Žūtbūt išsaugoti vidinį vaiką – ne iki galo tvarkingą, ne iki galo racionalų, ne iki galo prijaukintą.

Ir kuris laikas man visai neblogai sekėsi.

Bet štai, man trisdešimt+, ir aš savy atpažįstu vis daugiau buitinio bėdžiaus žymių. Labai rimta ir privalu tampa: nedelsiant nuvalyti nuo stalo trupinius, sudėlioti daiktus į Vietas ir kitaip siekti naminio chaoso suvaldymo į visa apimančią Tvarką. Kiekvieną laisvą minutę. Ir iš to būtinai išplaukia „palauk“, „aš jau tuoj“, „penkios minutės“, po kurių… Po kurių dažniausiai būna dar penkios, dar dešimt, penkiolika.

Visiškas, visiškas buitinis bėdžius.

Žiūriu jam į akis ir galvoju apie priežastis. Nuovargis ir jo lydimas abuojumas veikiausiai kyla iš pertekliaus (daiktų, kambarių, lūkesčių). Bet iš kur atsiranda tas prilipimas prie perteklinių tvarkos standartų? Juolab, kad kol turėjau mažiau negu tris vaikus ir kol gyvenau labai mažuose butuose, tvarkos trūkumas niekada netapdavo priežastimi atidėti kokias nors įdomesnes veiklas. O dabar – tampa.

Ir štai kodėl. Gyvenimas su vaikais yra chaotiškas. Sunku pripažinti ir dar sunkiau priimti tai, kad realiai nelabai valdai situacijos (ar valdai ją tik kartais, mažais stop kadrais, kai su keliaujančiu cirku važiuodama amerikietiškais kalneliais spėji greitom pasimėgauti vaizdais).

Turi ištreniruoti savo sąmonę taip, kad pasiektum ramaus plūduriavimo chaose būseną, o tai yra velniškai velniškai sudėtinga. Kai tai nepavyksta, nuo per kraštus bėgančios kasdienybės pabėgi į mažas buitines pergales. Negali pasiekti vidinės ramybės, bet gali kontroliuoti bent dulkes ir trupinius.

Nuo šito gydytis man padeda vaikai ir jų minimalizmas. Juk tai mes prigrūdam jų kambarius žaislų ir daiktų, bet pažiūrėkit, kaip per atostogas vaikai sugeba būti visiškai laimingi ir nuolat užsiėmę su pora knygų, daug gryno oro ir tuo, ką susiranda gamtoje. Ir taip plūduriuodami savo laimės chaose jie visada – pastebėkit, tikrai visada – būna apsupti dulkių, trupinių, purvo ir smėlio, veikiausiai gana svarbių geros savijautos sudedamųjų dalių.