Snyk pyk: kaip danai užaugina tvirtus ir jautrius vaikus?

Knygos apie prancūzes, prancūzus ir Prancūziją pasislinko į išpardavimų lentynas, o prožektorių šviesos susispietė aplink pilkaplaukę Daniją. Visam pasauly taukši klaviatūros, rinkdamos rietuves tekstų apie tai, kaip iš danų mokytis laimės. Nes danai pačių įvairiausių tyrimų duomenimis – lamingiausi žmonės pasaulyje.

Atlikau išsamų dviejų savaitgalinių apsilankymų Kopenhagoje antropologinį tyrimą ir dabar galiu jums viską papasakoti apie danišką laimę. Ji, bent mano akimis, visai kitokia, nei esame įpratę matyti amerikiečių filmuose – jokių dirbtinių šypsenų, jokio demonstratyvaus draugiškumo ir ekspresyvumo. Stebint iš šono kartais atrodo netgi visiškai atvirkščiai. Gal dėl panašaus klimato atšiaurumo danai, ypač vyresnio amžiaus, man rodėsi gana lietuviški. Tokie grumpy cats, be didelio reikalo netampantys veido raumenų.

O danų vaikai – aprengti labiau praktiškai nei madingai, lakstantys parkuose, šokinėjantys balose arba sėdintys negražiuose (bet praktiškuose) vežimėliuose bet kokiu oru. Ir taip, bent iš pažiūros, visiškai laimingi.

Danų laimė rami. Kai apie tai užklausiau Kopenhagoje dešimtus metus gyvenančios savo draugės Editos, ji tai patvirtino pasiremdama savo patirtimi. Vienerius metus praleidusi San Diego, Kalifornijoje, kur oras, maistas, žmonės, gyvenimas buvo tokie spalvingi, skoningi ir šilti, kad, rodos, ko žmogui daugiau galėtų besinorėti, ji Danijai vis dėlto atidavė pirmenybę: „Čia, kaip niekur kitur, jautiesi saugiai ir ramiai. O JAV, nepaisant visų puikių dalykų, jauti nuolatinę įtampą, nes žinai, kad esi vienas vienintelis atsakingas už visas savo sėkmes ir nesėkmes“.

Vieni rašo, kad danų gebėjimas būti laimingais slypi puikiai sutvarkytoje jų valstybės socialinėje sistemoje, kiti – kad jų bendrystės ir jaukumo rituale hygge, o treti teigia, kad laimė slypi daniškame vaikų auklėjime. Juk tinkamai auginami vaikai tampa laimingais suaugusiaisiais – logiška, ar ne?

Danų auklėjimą išsamiai nagrinėja amerikietė Jessica Joelle Alexander ir danė Iben Dissing Sandahl knygoje „Danų būdas auklėti vaikus. Ką laimingiausi pasaulio žmonės žino apie tai, kaip užauga gebantys ir pasitikintys vaikai?“ (The Danish Way of Parenting. What the Happiest People in the World Know about Raising Confident, Capable Kids). Kai ilgai laukta knyga parkeliavo į pašto dėžutę ir kai pradėjau ją godžiai skaityti, prisipažinsiu, trumpam buvau mažumėlę nusivylusi.

Nes neradau nieko iš esmės laužančio mano išankstinį nusiteikimą ir nuojautas apie gyvenimą su vaikais. Rodos, tai, apie ką rašo Jessica ir Iben, beveik savaime suprantama. Gerbk vaiką, laikyk jį sau lygiu asmeniu tuo pačiu nesitikėdama/-s iš jo suaugėliškų reakcijų. Vaikai yra vaikai, jie privalo kiekvieną akimirką išbandyti visas įmanomas ribas. Kantrybės, ramybės, išminties – tokia turi būti gerų tėvų mantra. Bet jei kantrybės-ramybės-išminties pristinga, tai irgi normalu. Tėvais, gerais tėvais, būti irgi mokomės bandymų-klaidų metodu. Lyg ir elementaru, bet knygoje akcentai sudėlioti labai raminančiai, palaikančiai ir argumentuotai, pricituojant krūvas mokslinių tyrimų, kurie įrodo intuityvaus danų auklėjimo logiką ir pagrindžia jų rezultatų sėkmę.

DSC04851 (2)
© Pterodaktilis (Kopenhaga, Nørrebro)

Danams labai svarbu leisti vaikams žaisti. Vaikystė skirta tam, ką anglakalbiai vadina „laisvu žaidimu“, o mes, dar nespėti sugadinti, vis dar vadiname tiesiog „žaidimu“. Pageidautina, kad vaikai ne „mokytųsi žaisdami“, o tiesiog žaistų – palikite juos ramybėje, hiperaktyvūs ugdytojai (beje, apie tai parašyta visa puiki knyga – labai rekomenduoju, jei rankos niežti savo ikimokiklynuką mokyti anglų, kinų kalbų, baleto, fechtavimosi ir vesti į debatų būrelį).

Kitas priesakas – autentiškumas. Nesišypsoti pro sukąstus dantis, nesakyti vaikui, kad jo jūrų kiaulytė išėjo ilgam į svečius, neapsimesti, kad mama su tėčiu niekada nesipyksta ir nekurti tobulo gyvenimo be jokių frustracijų iliuzijos. Nes užaugęs ir pristigęs vienaragių jūsų vaikas jums tikrai nepadėkos.

Apskritai, vienu svarbiausių gebėjimo būti laimingu elementų Alexander ir Dissing Sandahl įvardina psichologinį atsparumą (resilience). Būtent tai ir yra svarbi mūsų pareiga – išugdyti vaiką taip, kad jis taptų suaugusiuoju, gebančiu nesulūžti ne tik po švelniom, bet ir po pačiom galingiausiom gyvenimo bangom.

Ir tam būtinas, tiesiog privalomas jautrumas (ir empatija, ir išlavintas emocinis intelektas), kurio mums, lietuviškai auklėtiems, taip smarkiai trūksta. Tai ne tas mums gerai pažįstamas didžiavyriškas ir didžiamoteriškas darbštumas-atkaklumas-gebėjimas (iš)kentėti. Visa tai mus išmoko būti tvirtus, bet kartu padaro ir labai trapius, emociškai griūnančius lašui po lašo pratašius kentėjimo akmenį. O tada visa tai bandome spręsti gana destruktyviais būdais, tokiais kaip vaistai, alkoholis, aktyviai ar pasyviai agresyviu elgesiu sprogstančios užslopintos emocijos. Emocinio raštingumo reikia mokytis nuo vaikystės, tai mus padarytų ne tik tvirtus, bet ir lanksčius, gebančius brandžiai aiškintis ir užkardyti veiksmų priežastis, o ne tik iškentėti jų pasekmes.

Kiti danams svarbūs auklėjimo principai – tai gebėjimas blogas žinias formuluoti pozityviai (refraiming), ultimatimų atsisakymas ir jaukumas+bendrystė (hygge). Apie kiekvieną iš jų būtų galima parašyti po atskirą įrašą (galbūt kada nors taip ir padarysiu). Bet kol kas kviečiu skaityti mano straipsnį apie danišką auklėjimą rugsėjo mėnesio žurnalo „Tavo vaikas“ numeryje („Čia, kur laimės daugiausia“, p. 87). Taip pat – knygos autorių interneto sveitainėje publikuojamus tekstus.

Kantrybės-ramybės-išminties!

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s