Ką darai, kai turi 128 degančius darbus, ir nežinai nuo kurio pradėti? Aš tai rašau laišką supermamų heiteriui, kuris jo neskaitys, nes viskas, kas susiję su mamuliukais ir jų prieaugliukais yra fuuuu. Ne, juokauju, iš tiesų heiteris skaitys būtinai, kompą pasikišęs po kaldra, naktį, kai niekas nematys, nes skaityti mamuliukus – jo slapta, daug slaptesnė už porno pramoga, nuo jos jis faktiškai priklausomas. „Jis“ čia – be abejo tik apibendrinimas, nes supermamų heiteris lygiai taip pat puikiai būna ir „ji“. Gal net ir dažniau.

Dažniausia heiterių rūšis – ta, kurią visi mes kažkada daugiau ar mažiau matavomės. Nes beveik privaloma heitinti visa, kas susiję su vaikais ir šeima, kai esi paauglys, persona tarp žemės ir dangaus, lėtai ir neužtikrintai besikapstanti suaugystės kryptimi. Ir kad visiems, bet labiausiai sau, įrodytų savo tapatumo kitimą, ta persona demonstratyviai atsiriboja nuo visko, kuo ji lyg ir nebėra. Šiais laikais ta keista būsena užtrunka, kartais ir iki trisdešimties, kartais – dar ilgiau. Gera žinia ta, kad paprastai iš jos išaugama.

Bet tada lieka būrelis ironiškųjų heiterių-rezistentų, kurie vis dar heitina vaikystę, motinystę ir tėvystę net tada, kai patys turi stabilius darbus, baigia mokslus ir lyg jau nebeturėtų niekam nieko įrodinėti. Šie – patys įdomiausi. Ar tai tu? Kas tave graužia? Gal gūdžiais devyniasdešimtaisiais ilgus vakarus prasėdėjai prie lango laukdama, kol iš savo septynių darbų grįš mama ir su tavim pavakarieniaus? Ji turėjo verstis per galvą, kad tave išlaikytų, nes tavo tėvas išėjo į visas keturias pasaulio šalis. Todėl ji niekad neateidavo į tavo koncertus muzikos mokykloj ir kitus renginius, kur gaudavai visus diplomus. O gal tavo šeima buvo aboliučiai kitokia – ta tobula tų pačių devyniasdešimtųjų lietuviška svajonė, kuriai nieko netrūko finansiškai, tiesiog nebuvo nė lašo, nei kruopelytės šilumos? Nulis emocinio raštingumo, nulis atvirumo, išskyrus tuos atvejus, kai reikėdavo parodyti pyktį, nusivylimą ar irzulį. Iki pat šiol, kai skambini namiškiams, šalia esantis galvoja, kad kalbiesi darbo reikalais. O tavo vidinis vaikas liūdnas kaip benamis šuva.

Dieve gink, aš jokiu būdu nesakau, kad svetimus vaikus ar juolab svetimus mamuliukus privaloma mylėti. Jokiu būdu. Valyti savo facebook’o sieną nuo nuotraukų ir post’ų su kūdikiais, neiti į restoranus, kur didelė tikimybė rasti triukšmingų mamų, nenorėti nieko bendra turėti su vaikais ir šeimyniniu gyvenimu – yra puiku. Abejingumas yra puiku. Abejingumas yra normalu. Bet automatiškai užsideganti piktos pašaipos lemputė – ne. Tai yra ženklas, kad kažkada buvai siaubingai apvilta/-s, ir su tos traumos padariniais tu nesusitvarkai. Jie veržiasi lauk heito pūliais, jie pilasi kur pakliūva, kai tik tave triggerina bent menkiausia užuomina į giliai po devyniom kreivom šypsenom paslėptus skaudulius. Pavaikščioti į terapiją būtų labai gera mintis, ir aš čia rašau be jokios ironijos (aha, būna ir taip).

Yra ir trečia heiterių rūšis. Pastaruosius visi laiko pagrindiniais judėjimo įkvėpėjais, nors jiems iš tiesų nei supermamos (beje, jau kokius dešimt metų pasenęs ir nebelabai aktualus terminas), nei jų auklėjimo nesąmonės nuoširdžiai nė kiek nerūpi. Tai žmonės, kurie socialiniuose tinkluose ir kitose medijose keldami kontroversijas užsidirbinėja laikus, clickus, žinomumą ir pinigus. Nieko asmeniško, tik verslas. Jie naudoja Andriaus Užkalnio vardo manevrą. Jie tiesiog duoda publikai tai, ko jums taip reikia, mintyse sakydami „šekit heito, o dabar duokit man clickų“. Ir jūs duodat. O jiems patiems, aš labai smarkiai nujaučiu, asmeniškai nerūpi nė trupučio – nei kitų vaikai, nei jų mamos, nei tai, kaip juos auginam. Miesto žmogui nesvarbu – jei jam kelia irzulį restorane šalia besikuičianti daugiavaikė šeima, jis tiesiog pakeis staliuką, restoraną arba savo požiūrį. Jis į heitinimą neinvestuos nei laiko, nei energijos, nes jo pasaulis yra kur kas didesnis ir įdomesnis nei tai.