Jonas Mekas dukters Oonos, savo pirmojo vaiko, susilaukė būdamas penkiasdešimt dviejų. O sūnaus Sebastiano – dar po septyneto metų. Gyvena, žinia, ilgai ir laimingai, puikiai sutaria su savo vaikais, filmuoja ir džiaugiasi gyvenimu kaip ne kiekvienas per pusę jaunesnis. O prieš tris metus Jonas susilaukė ir pirmosios anūkės, tuomet jam buvo daugiau nei devyniasdešimt. Tai ar skaičiai šalia metų šiais laikais dar gali ką nors bereikšti tėvystei?

Galiojimo termino, išskyrus fizines galias susilaukti vaikų, motinystei/tėvystei nėra ir niekada nebuvo. Bet pastaraisiais dešimtmečiais vėlyvas tapsmas tėvais – vis labiau ryškėjanti tendencija. Kuo toliau į Vakarus, kuo patogiau ir turtingiau žmonės gyvena, kuo labiau gali rinktis ir planuoti, tuo vaikai gimdomi vėliau. Vėlėja ir gimdančių moterų, ir tėvais tampančių vyrų amžius. Kuo geriau gyvename mes, tuo ryškiau ši tendencija prigyja ir čia.

Kai mano tėvai sugalvojo mane gimdyti peržengę tuomet vos ne mistine laikytą 40-ies metų ribą, „pusė miestelio suėjo vaiko lankyt, kad pažiūrėtų, kas čia tiem senukam išėjo“. Tai buvo egzotika prieš 30+ metų, o dabar, sakyčiau – visiškai kasdienis dalykas.

Nes keturiasdešimtmečiams gimdyti vaikus – tai:

• nemažas kantrybės ir ramybės rezervas, taip reikalingas kasdien derantis ir diskutuojant su tais angeliūkščiais.

• jau pakankamai išlakstytas ir pasotintas didysis Ego, su kuriuo nebereikia kautis taip nuožmiai kaip kad reikėtų dvidešimties. Ar trisdešimties. Keturiasdešimt – tai didesnė tikimybė, kad be didelių kovų ir siekių kažkam kažką įrodyti pavyksta priimti kuriam laikui aukštyn kojom apsivertųsi gyvenimą.

• entuziazmo bėgti, lėkti, keliauti ir pažinti, jei tai pirmas vaikas – su kaupu, o jei vaikas ne pirmas, tai entuziazmo užsiimti su mažuoju veikiausiai turės vyresnėliai. Win-win.

Nors kartais jaučiu nostalgiją sau dvidešimties, bet neįsivaizduoju savęs tuo metu su vaikais. Tai buvo laikas pernelyg kupinas dramų, buitinio egzistencializmo ir absoliutaus kategoriškumo. Dvidešimtmečiai man kartais panašūs į todleriu virstantį kūdikį, kuris tik vakar išmoko ropštis laiptais – tik aukštyn, tik pirmyn, su didžiule energija, degančiom akim, be jokių stabčiojimų, žvilgsnių atgal ar žemyn. Su tokiu užtaisu gali varyti ligi dangaus. O naujas mažas bendrakeleivis šalia – didelis iššūkis tokiame energingame kopime. Jis priverčia bent trumpam stabtelėti laiptų aikštelėj. Kad stačia galva nenusiristum žemyn, turi stropiai susikoordinuoti ir staigiai pažaboti savo Ego, besiveržiantį ten, kur tavo vaikas dar nespėja, netelpa ir nepritinka. Jei pavyksta – valio, energingas kopimas vyksta drauge, tada ankstyva tėvystė/motinystė gali būti nepaprastai gili ir vaisinga patirtis visai jaunai kompanijai.

Mano bičiulė, galinti palyginti motinystės vos perkopus dvi dešimtis ir motinystės artėjant keturiasdešimtmečiui patirtis, visada pasakodavo, kaip su pirmąja dukra net kūdikystėje kartu eidavo visur, kur nešdavo bohemiško gyvenimo srovės: „Kai dabar pagalvoju, tai siaubas – kūdikėlis dalyvaudavo visuose mūsų pasisėdėjimuose prirūkytose kavinėse ir galerijose…“. O jos vėlyvosios motinystės vaisius iki trejų metų neragavo saldumynų ir augo kur kas labiau pagal taisykles.

Bet kita vertus – juk ir nuobodžiau! Įtariu, kad ir aš buvau auginta kur kas ramiau ir nykėliau negu tai, kaip su jaunesniais tėvais augo mano sesės, nes kartais, kai kalbamės ir dalinamės vaikystės prisiminimais, negalim patikėti, kad tai tie patys žmonės mus užaugino. Jas – bėgantys, neturintys laiko, bet duodantys daug laisvės, mane – ramūs, dėmesingi, bet truputį ir užglobojantys. Taigi amžius tikrai keičia tėvystės ypatumus, bet kiekvienam, matyt, savaip.

Tiesa, vėlyva tėvystė ir motinystė turi porą kabliukų. Pirmas – tai seneliai. Vėlyvų tėvų vaikai turi vėlyvus senelius. O su vėlyvais seneliais gana sudėtinga užmegzti gilų ryšį – sakau iš patirties. Antras kabliukas – tai taip pat seneliai, tie seneliai, kuriais būsite jūs. Ir jie taip pat bus vėlyvi. Bet kaip manot, kiek tai rūpi Jonui Mekui?