Apie žindymą ir teisę pasiduoti

Po teksto apie aršiai besidirginančius nuo visko, kas susiję su motinyste, tėvyste ir vaikyste, gavau daug komentarų, sakančių, kad patys didžiausi mamų heiteriai iš tiesų yra ne kas kitas kaip kitos mamos.

Tai tokia šiurpi tiesa, kad apie ją tiesiog norisi negalvoti. Nematyti. Pakišti galvą po kompiuteriu, kai perskaitai komentarus apie tai, kad pogimdyvinė depresija būna tik toms, „kurios leidžia sau nesuvokti, kad turi visą save atiduoti kūdikėliui“ ir kitus emocinio intelekto, supratingumo bei kito priėmimo proveržius. Tai taip neįtikėtina, kad tuos internetinius išstojimus nejučia nurašai keistenybėms, pavieniams atvejams, paraštėms, sutrikimams, nesąmonėms, į kurias nesinori fokusuotis.

Sterilizuoji savo burbulą nuo panašių protrūkių, kartas nuo karto nusistebi, nusipieši tolerancijos veidą ir gyveni toliau. Kol neiškyla viena tokia hiperjautri tema, apie kurią kalbėdamos moterys, auginančios vaikus, kažkodėl labai retai lieka ramios ir tolerantiškos vienos kitų pasirinkimams. Ta tema yra žindymas.

Tai hiperjautri tema, nes beveik visos tuo klausimu jaučiasi nesuprastos. Žindančios girdi kritiką, kad žindo per dažnai, per daug, per ilgai, per viešai, nežindančios – kad nesuteikia savo vaikui to, kas yra „pati didžiausia jo teisė“.

2016-08-15 19.34.22-1
Swampwood (Nyderlandai) darbas Jono Meko skersvėjyje (Užupis, Vilnius) 2016 m. rugpjūtis,     Dovilės Bajoraitės-Dijokienės nuotrauka

Aš irgi turiu po sėkmės ir nesėkmės istoriją šiuo klausimu, todėl galiu papasakoti ir kaip žvėriškai sunku, ir kaip ramiai gera gali būti žindyti. Dar ir tai, kaip baisiai užgraužia kaltė ir gėda, kai normaliai žindyti negali, o internetas ir knygos klykia, kad „visos turi pieno tiek, kiek reikia net keliems kūdikiams išmaitinti, tiesiog turi dirbti ir tau pasiseks“. Jei nepasiseka – kažką darai blogai, stengiesi per mažai. O kažkur po žvaigždute mažom raidėm parašyta: esi nepakankamai gera mama. Ir tai trenkia per galvą didele ir skaudžia kuoka (kurią gal net būtų galima pavadinti „žindymo trauma“?) – jei esi perfekcionistė.

Jei perfekcionistė nesi, tai tau nei šilta, nei šalta, kas ką sako apie žindymą ir krūvą kitų dalykų – darai taip, kaip tau rodosi geriausia, jei nori žindai, jei nenori – nežindai, ir nesuki sau galvos nei dėl spaudimo žindyti, nei dėl spaudimo nežindyti. Jei perfekcionistė nesi, tai tavęs tikrai nepasiekia knygos ir straipsniai, kuriuose (kad ir tarp eilučių) sakoma, kad žindymas – vienintelis geras pasirinkimas.

Jei perfekcionistė esi, tai nori tik to, kas geriausia tavo kūdikiui ir tiki, kad viską kontroliuoji tik tu. Ir taip žindymas tampa tavo American dream. Kas iš principo nėra blogai – stengtis, dirbti, tikėti. Dažniausiai, kai daug stengiesi, dirbi ir tiki, tavo pastangos duoda apčiuopiamą rezultatą. Bet ne visada. Ir American dream vieniems nusiseka geriau, o kitiems – blogiau, netgi nebūtinai paisant pastangų.

Aš tai išmokau sunkiuoju būdu, bet dabar žinau, kaip svarbu yra ne tik laimėti, bet ir laiku bei vietoje suprasti, kad pralaimėjimas – taip pat yra opcija, ir ji nėra gėdinga. Jau seniai po savo dvynių (ne)žindymo dramos radau šį kitų dvynių tėčio straipsnį – apie tai, kad auginant vaikus (ir nebūtinai tik dvynius) turi mokėti ir pasiduoti. Leisti sau nustoti daryti dalykus, kurie tau ir tavo šeimai neveikia – net jei jie patys savaime yra labai geri ir teisingi (kaip kad yra su žindymu).

„Ar žindymo nutraukimas ir perėjimas prie dvynių maitinimo mišinuku buvo nesėkmė? Ne. Mes tiesiog nustojome daryti tai, kas mūsų šeimai neveikė ir perėjome prie to, kas veikė kur kas geriau“. Gal tai skamba elementariai, bet man perskaičius buvo visiškai wow. Taip paprasta. Ir po to nereikia mėnesių mėnesius savęs graužti ir gėdinti. Ir po to daug ramiau laukti kitos progos pabandyti. Smarkiai stengtis, dirbti, tikėti, bet žinoti ir tai, kad kažkur yra riba, ties kuria gali ramiai ir oriai pasiduoti.

Advertisements

One thought on “Apie žindymą ir teisę pasiduoti

  1. Kokia teisybė apie mamas – heiteres! Ir kaip mums mamoms reikia užaugti, kad nustotų shamin’ti kitas mamas dėl pasirinkimų kaip maitinti, migdyti ar raminti. Ir nustoti gėdytis ar teisintis dėl savųjų.

    Visgi tikiu, kad mes išmoksim leisti kitoms tiesiog būti, ne mokyti ir ne kaltinti.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s