Geros mergaitės šypsosi, sako „ačiū“, „prašau“, „taip“ ir yra patogios. Kitiems, žinoma, bet niekada – sau. Geros mergaitės retai padaro gerą karjerą ir savo gerumu niekada nepakeičia istorijos. Pakeičia tos kitos. Nepatogios, nemokančios įtikti, patylėti ir susilieti su aplinka, o aiškiai žinančios, kas jos tokios yra, ko nori ir kaip tai gauti pačioms, savo galva.

Daugybė moterų, auklėtos geros mergaitės dvasia, ilgainiui turėjo persiauklėti savarankiškai – skaitydamos knygas, eidamos į paskaitas, stebėdamos pasaulį ir save, matydamos, kad vyraujantis geros mergaitės modelis yra naudingas ir patogus visiems, tik ne jai pačiai. Perauklėjus save natūraliai kyla klausimas – kaip ne patogiais, o drąsiais žmonėmis auginti savo dukteris? Princesių prisotinta populiarioji kultūra tam nesuteikia labai daug įkvėpimo, o tų kelių stiprių moteriškų vaidmens modelių su Pepe Ilgakojine priešaky tikrai nepakanka. Taigi niša girl power knygoms (ir kitai medijai) yra maždaug Didžiojo kanjono matmenų.

„Good Night Stories For Rebel Girls“ atsiradimo istorija – akivaizdus to stipraus reikėjimo pavyzdys. Knygos idėja Kickstarteryje sukėlė ažiotažą, o jai tapus kūnu, eina vis nauji ir nauji knygos tiražai, plaukia vertimai į vis naujas ir naujas kalbas. „Maištingų mergaičių“ knyga yra šimto istorijų ir šimto iliustracijų rinkinys, kiekviena jų pasakoja apie ypatingą moterį, merginą, mergaitę, nebijojusią siekti nebūtinai labai tradicinių tikslų. Tai mažasis praktinio feminizmo vadovas, šiais sėkmingų ir maištingų moterų pavyzdžiais akivaizdžiai siekiantis įgalinti ir inspiruoti bet kokio amžiaus, bet kokios kilmės mergaites.

Moterys knygoje labai įvairios – mokslininkės, piratės, sportininkės, politikės, menininkės, kovotojos, rašytojos, astronautės, karalienės, banglentininkė, jūreivė rožiniame laive, sunkumų kilnotoja, Formulės-1 lenktynininkė ar moteris, kuri maištauja paprasčiausiai, banaliausiai vairuodama automobilį (tik Saudo Arabijoje).

Istorijos pristatomos kaip „naujos kartos“ pasakos prieš miegą. Bet tas „pasakiškas“ formatas lemia istorijų aptakumą, neišvengiamus tikrovės užapvalinimus ir kontroversijų pagražinimus. Užtat skaitydama vis galvojau – o kaip visa tai matytų vaikas? Maža mergaitė, paauglė, kaip jos skaitytų, kur būtų jų akcentai? Aš objektyviai atsakyti jau nebegaliu, nes skaitau visai kitame kontekste ir matau kitus dalykus negu matytų tos, kurioms visų pirma ši knyga ir skirta. Todėl nežinau, ar pateisinamas šis mano purkštavimas dėl formos. Atsakyti galbūt galės mano dukterys, kai tik išmoks skaityti.

Goodreads.com atsiliepimai apie knygą dvejopi. Arba vienareikšmiškai besižavintys (tokių yra dauguma), arba retkarčiais pasitaikančios nusivylimo, moralizavimo, nepateisintų lūkesčių gaidelės, apgailestaujančios faktą, kad knygoje šlovinamos piratės, karės, politikės ir jų nevisad švelnūs ar pūkuoti darbai. Dar knyga nepatenkintiesiems kliūva aiškus jos politinis angažuotumas. Jis iš tiesų yra visiškai atviras, knyga postuluoja feminizmo, kovos už žmogaus teises, vietinių (indigenous) bendruomenių išsilaisvinimo, antirasizmo idėjas. Jei jūsų širdis kairėje pusėje – knyga veikiausiai patiks. Tačiau toks ryškus politinis angažuotumas slepia vieną pavojų, kurio, nesu tikra, ar „Good Night Stories For Rebel Girls“ pavyko išvengti: kažin, ar ši knyga gali būti vertinama kaip vaikų/jaunimo literatūros kūrinys, turintis aiškią išliekamąją vertę, ar ji veikiau yra aktualija, saldainis, puikus tekstų ir įstabių iliustracijų projektas. Veikiau vis dėlto antrasis variantas.

Be to, dėl aukščiau minėto bandymo palaikyti pasakos formatą, kyla truputį per daug kompromisų. Toks formatas daug kur priverčia nusileisti tikrovei ir apsieiti be aštrių, nemalonių dalykų minėjimo. Pavyzdžiui, apie Aną Politkovskają ir kitas moteris partizanes, šnipes, kares rašoma, jog šios „mirė“, ne „žuvo“ ar „buvo nužudytos“, arba mirties faktas apskritai nepaminėtas, nors akivaizdus. Tokiu būdu pasakos žanras, panašu, vis dėlto pasiduoda amerikietiškam, o ne skandinaviškam supratimui apie tai, kokį pasaulį turėtų matyti vaikai. Man skandinaviškai rodos, kad jiems sveikiau žinoti nepūkuotą tiesą (prisimenat Anderseno „Mergaitę su degtukais“?). Ypač, kadangi knyga siekiama pristatyti stiprios, tvirtos moters idealą, nereikėtų vengti sužinoti, kad kova už tiesą, laisvę ir kitas vertybes, drąsus tikslų siekimas gali turėti (ir paprastai turi) savo kainą.

Dar vienas kabliukas: buvo vietų, kurias iššifruoti gali tik suaugusieji, jos nei aktualios, nei suprantamos, nei reikalingos vaikams. Pavyzdžiui, skyrelis apie Hillary Rodham Clinton, kuriame pasakojama, kaip ji mokykliniais metais išdrįso pasipriešinti besišaipantiems vaikiščiams. Aiški aliuzija į pernykščių JAV prezidento rinkimų kampaniją, bet kiek ji liks aktuali bėgant metams? Ir apskritai tas skyrelis, mano akimis, pernelyg kupinas patoso ir sunkiai maskuojamo tiesmukumo („Hillary became the first woman nominated by a major party for President of the United States. There was a time when girls could not be whatever they wanted, but that time is gone“…).

Labai įdomu, kaip atrodys lietuviškas „Good Night Stories For Rebel Girls“ leidimas. Taip taip, leidykla „Dvi tylos“ kaip tik ruošiasi ją išleisti Kalėdoms! Kažkur puse ausies girdėjau, kad vertimai šiek tiek adaptuojami įtraukiant bent keletą toms šalims aktualių moterų – labai smalsu, ar taip ir bus su lietuviška „Maištingų mergaičių“ versija. Gal šalia Serenos ir Venus Williams turėsim Oną Šimaitę, Rūtą Meilutytę, Mirgą Gražinytę-Tylą ar Dalią Grybauskaitę? Ir tai visai nėra kokia nors nacionalinė puikybė, o pagalba skaitytojoms rasti kuo daugiau bendrų taškų su herojėmis ir kuo lengviau tapatintis.

Trumpas ekskursas apie tapatinimąsi. „Maištingų mergaičių“ knyga savo formos užmanymu man šiek tiek priminė kitą – Kristupo Saboliaus ir Tomo Ramanausko „Žmogus, kuris žinojo viską“. Tai 98 istorijos apie kūrybingumą ir 100 skirtingų autorių iliustracijų tema „Žmogus, kuris žinojo viską“. Idėja įstabi, knyga labai estetiška, istorijos suregztos ne tas žodis kaip gudriai. Bet nesiskaitė, nors tu ką. Po pirmos, antros, aštuntos istorijos į galvą nenustojo kalti geniukas „čia ne apie mane, čia kažkas ne taip“. Perverčiau visas 98 istorijas, ir ką jūs sau manot. Daugiau nei 90% kūrybingumo atvejų pagrindiniai veikėjai yra nemoterys. Privaloma Marina Abramovič, inovatyvaus pojūčių teatro režisierė Karolina Žernytė, dar kelios ant vienos rankos pirštų telpančios moteriškos, ir viskas – akivaizdu, kad knygos autoriams kūrybingumas yra apie tai, kuo devyniais iš dešimties atvejų užsiima vyrai, o moterų genialūs kūrybiniai sprendimai sukrenta į statistinės paklaidos teritoriją.

Toks jų matymas, tokia jų knyga, aš jos nesmerkiu, aš jos tiktai nepirksiu. Bet ji iliustruoja akivaizdų poreikį knygų, filmų, įvairiausių kitų medijų produktų, su kuriais visai armijai mergaičių būtų galima tapatintis su kuo mažiau „bet“. Todėl „Good Night Stories For Rebel Girls“ yra vietoje, laiku, labai reikalinga, kad ir ne be trūkumų.