Gimdymo šešėlis – turbūt tiksliausias pavadinimas fizinei ar dvasinei gimdyvės traumai įvardinti. Jį sugalvojo dula, poetė, lektorė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, su kuria kalbėjausi apie tai, kaip atsikratyti nuolatinės įtampos ir neigiamo emocinio krūvio, lydinčio emociškai ir/arba fiziškai sužalojusio gimdymo prisiminimus. Apie tai, kaip išeiti iš gimdymo šešėlio.

Patį interviu su Vitalija kol kas galima skaityti tik popieriniame žurnale „Tavo vaikas“ (lapkričio mėn. numeryje, 116 p.), o čia aš, daug dvejojusi, vis dėlto nusprendžiau pasipasakoti, kodėl man į galvą atėjo mintis rašyti straipsnį būtent apie tai. Žinoma, mintis atėjo iš asmeninės patirties (ar ne visi tekstai ateina iš ten tiesesniu ar kreivesniu keliu?). Kiekvienu savo kūno centimetru vis dar prisimenu, kas yra gimdymo trauma. Bet taip pat gerai žinau ir tai, kaip išgyjama net nuo pačių baisiausių žaizdų, todėl tai bus pasakojimas, kaip pasakytų švedų-sirų-lietuvių reperė Silvana Imam, „[…] kaip aš kentiejau, bet aš laimiejau!“.

Visa mano istorija, detaliai, gal net kiek per detaliai (iš šios dienos perspektyvos) buvo išpasakota „Mamos žurnalui“. Jaučiau didelį poreikį viskuo pasidalinti, kol dar nebuvo pasimiršusios smulkiausios detalės, dėl moterų, kurios susidūrė ar dar susidurs su tais pačiais patyrimais. Nes vien žinojimas, kad nesi viena, yra pirmas žingsnis iš šešėlio. O bendravimas su žmonėmis, atpažįstančiais tavo patyrimus, yra vienas iš labiausiai gydančių dalykų. (Todėl ei, jei išsigūglinsi šitą tekstą, kad ir po daugelio metų, ir jei tau mano istorija aktuali, jei nori patarimo ar tiesiog pasikalbėti – parašyk man, mano kontaktus rasi skiltyje „Apie“).

Taigi, istorija. Ji yra gimdymo siaubo istorija su laiminga pabaiga, todėl labai nuoširdžiai prašau – neskaityk jos, jei esi nėščia, jautri ar linkęs į hipochondriją (įvairių simptomų ir ligų prisitaikinėjimą sau) žmogus. Ji skirta ne siaubinimuisi, o tų, kas patyrė kažką panašaus, terapijai. Jos akcentas – ne sužeidimai, bet tai, kad jie sugyja. Mano istorija yra čia.

Po viso šito ortopedinio ir dvasinio tornado praėjo ketveri su puse metų. Man beveik nebeskauda. Buvusią traumą primena tik keli keisti draudimai: nebegaliu šokinėti nuo laiptų, šokinėti ant vienos kojos, šokinėti ant batuto ir žaisti „klasių“. Sunku, bet kaip nors išgyvensiu be šių civilizuotam žmogui būtinų užsiėmimų.

O iš kur aš žinau, kad „laimiejau“?

Kai žmonėms pasakydavau, kad vėl laukiuosi, jų akyse pamatydavau siaubą. Ir klausimą „tu ką, neprisimeni, kas tau buvo?“ arba „kaip tu nebijai?“. Turbūt vis dėlto bijojau, tik tą baimę nugyniau giliai į klodus, kurie išlįsdavo tik sapnuose. Kartais sapnuodavau, kad prasidėjo karas, mes slapstomės kažkokiose Narnijos spintose, artėja gimdymas, ir nėra kam padaryti cezario pjūvio. O jei gimdymas prasidės natūraliai – šakės. Bet atsibusdavau, suprasdavau, kad kol kas viskas gerai, ir rengiau save antram motinystės šansui. Mano triukas buvo – neturėti jokių lūkesčių. Nei dėl nėštumo, nei dėl operacijos, nei dėl kūdikio. Sakiau sau, kad visus juos priimsiu tokius, kokie bus. Ypač kūdikį, aišku. Neramų, negražų, visokį. O gimė visas puikus.

Iš kur dar žinau, kad „laimiejau“?

Nes trauma yra ne tik kančia, bet ir proga.

Pavyzdžiui, proga suvokti, kaip veikia medicinos sistema. Anksčiau pas šeimos gydytoją pasirodydavau kartą per tris metus, nes „čia man kažkokį popierių reikia darbui nunešti“, ir nežinodavau, kur dėti rankas ir kojas, o žodžiai pindavosi džiūstančioj iš siaubo gerklėj, nes medicinos sistema man buvo visiška Kafkos Pilis. O dabar savo polikliniką ir kitas gydymo įstaigas moku puikiai, gerai ten jaučiuosi, vertinu gydytojų pastangas esamais ištekliais daryti dalykus kiek įmanoma geriau. Mačiau daug medikų, daug įvairių situacijų, ir galiu pasakyti, kad iš esmės, nepaisant pasitaikančių kliurkų, mūsų medicinos sistema veikia, tik kiek užtrunka, kol suvoki jos veikimo sistemą.

Ir dar vienas traumą gydantis įvykęs medicininis nušvitimas: labai svarbu nepanikuoti, nepradėti pačiam darytis visokiausių tyrimų ir paraleliai gydytis pas kelis skirtingus tos pačios srities gydytojus (taip, žmonės taip daro). Aš įsivaizduoju, kad tiems, kurie tiesiogiai susiję su medicina, tai gali sukelti isterišką juoką arba paprastąjį siaubą, bet suvokimas, kad medicina nėra tikslusis mokslas, žmogui iš gatvės nebūtinai yra savaime suprantamas. Ir todėl gydantis ligą ar traumą (ypač kokią retesnę) nėra vieno „teisingo atsakymo“, kaip pagyti. Pastebėjau, kad toks lūkestis yra labai dažnas, ir dėl jo siaubingai nesusišnekama su medikais. Keli skirtingi gydytojai gali rekomenduoti gana skirtingus gydymo būdus, tai normalu. Ir čia labai svarbu – apsispręsti ir pasitikėti. Komplikacijos nutinka ne dėl to, kad gydyta neteisingai, jos nutinka tiesiog. Ir fizinės traumos nutinka ne dėl vienos vienintelės fatališkos kieno nors klaidos, o, kaip ir visos didelės avarijos, jos nutinka susidėjus keletui labai nelaimingų aplinkybių. Todėl nuolatinis plokštelių „o ką reikėjo padaryti, kad būtų nutikę kitaip“ arba „kas kaltas“ sukimas galvoje tik laiko stipriai pririšęs prie šešėlio būdos.

Vienintelio recepto, kaip išeiti iš gimdymo šešėlio, nėra. Kiekviena moteris, kiekviena istorija ir patirtis yra skirtinga. Ir kiekvienas kelias iš šešėlio kitoks. Bet labai svarbu eiti, o ne tikėtis, kad viskas praeis savaime ar kažkokiu stebuklingu būdu išgydys laikas. Man labai padėjo bendrystė su Ina, patyrusia į maniškę panašią traumą. Padėjo kalbėjimas ir tai, kad buvo žmonių, kurie klausė, kurie ėjo su manim, o kai pavargdavau, kartu prisėsdavo ant kelmelio arba panešdavo ant rankų.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė:

„Išeiti iš šešėlio reiškia, kad aš puikiai atsimenu savo gimdymą ir visas jo detales, bet man nebekyla nuolatinių skausmingų sugrįžimų. Ta patirtis neutrali: „Man tiesiog taip buvo, tokia mano istorija“. (…) Bet kuriuo atveju gimdymas yra labai stipriai transformuojanti patirtis, visada. Klausimas, ką iš jo išsineši – bejėgystę ar galią? Jeigu iš savo gimdymo tu neišsineši galios, turi galimybę bet kurią savo gyvenimo akimirką grįžti, susitikti su savo patirta emocija, ir transformuoti ją. Pati patyrusi šią transformaciją – nuo pirmo gimdymo bejėgystės iki trečiojo įgalaus gimdymo – aš sakau, kad tai yra tiesa, bet tai yra ilgas kelias, kuris trunka ne vieną dieną ir toli gražu nėra lengvas.“