Dainininkė, dainų kūrėja Ieva Narkutė-Šeduikienė užpernai lapkritį prisijungė prie mamų genties, susilaukusi pirmagimės Onos. Kaip scenoje fatališkos moters įspūdį keliančiai Ievai sekasi kurti naują – mamos – vaidmenį? Kaip ji išgyveno nėštumo patirtis? Keliolikos auklių komanda prižiūri dukterį Ievai grįžus koncertuoti ir kurti? Ar prie šeimos prisijungusi Ona pakeitė tėvų gyvenimą iš pagrindų? Apie visa tai Ieva pasakoja kaip niekada atvirai.

Ieva, kaip ruošeisi nėštumui, kaip jį išgyvenai?

Nėštumo metu ir iki jo su malonumu rijau knygas ir straipsnius, kuriuos parašė žmonės, remdamiesi moksliniais tyrimais. Man labai stipriai užsifiksavo mamos prisiminimas, kad jų kartoje auginant vaikus buvo daug mitų ir bobučių pasakų, kuriomis kažkodėl visi tikėjo, bet praktikoje tai visiškai neveikė. Todėl aš, šiais laikais turėdama tą galimybę, pradėjau rinktis rimtą informaciją iš pačių įvairiausių šaltinių. Man būdinga tai, kad kai jau kažkam ruošiuosi, tai ruošiuosi iš esmės, mėgstu įsigilinti – net kai šunį mokėm daryti lauke, skaitėm rimtus kinologų straipsnius. O planuojant, laukiantis ir auginant kūdikį man labai pravertė akademiniai įgūdžiai – surinkti informaciją, susisteminti ją, išsikelti hipotezes. Tiesą sakant, medicina buvo sena mano svajonė, nuo paauglystės mane žavėjo akušerija-ginekologija, žinojau, kad jeigu studijuosiu mediciną, rinksiuosi būtent šią sritį. Vėliau apsisprendžiau studijuoti psichologiją, bet nėštumas buvo puiki proga pasigilinti į visada dominusį mokslą. „Auginti vaikutį savyje“ gal ir yra stebuklas, bet į jį pasižiūrėti galima ir labai konkrečiai. Kaip tiksliai tu jį augini, kaip realiai vyksta tie nuostabūs procesai? Man buvo labai įdomu viską sužinoti iki smulkmenų.

Manęs nepažįstantys žmonės įsivaizduoja, kad esu stereotipinė paplaukusi, nestruktūruota menininkė, bet taip nėra. Aš moku prisiimti atsakomybę, prognozuoti, planuoti, padaryti namų darbus ir tik tada eiti į egzaminą.

O pats nėštumas buvo sklandus ir lengvas, turėjau daug jėgų. Mano gyvenime nėštumas nebuvo pauzė – aš kūriau, koncertavau, keliavau. Mes tiesiog viską darėme dviese. Vasarą buvo net įdomiau koncertuoti, nes žinojau, kad esu ne viena, ypač dar kol nesimatė nėštumo, kol viešai dar niekas nežinojo. Ta didelė ir graži paslaptis man pridėjo papildomų emocijų, daugiau jėgos ir energijos. Man labai patiko mintis, kad aš dar negimusiam savo vaikui rodau pasaulį, mes keliaujam, dainuojam. Į nėštumo pabaigą man dainuojant ji sėdėdavo tyliai ramiai. Kai kažką tarp dainų pasakodavau – būdavo, pasispardydavo, o kai jau uždainuoju – tyla tyla. Juokaudavau, kad vaikas dar negimęs, o jau moka elgtis koncertų metu. Man patiko tas ypatingos paslapties laikas. Nėštumas apskritai buvo didelio emocinio pakilimo metas, galbūt dėl hormonų buvo užslinkusi džiaugsmo migla, toks nuolatinis pojūtis, kad esu tokia laiminga ir pilna kaip niekad.

Ką rekomenduotum besilaukiančiai ar nėštumą planuojančiai skaitytojai?

Vienareikšmiškai rekomenduoju (nors ne – primygtinai liepiu!) sportuoti. Neįsivaizduoju, kaip nėštumą ir gyvenimą po gimdymo būtų galima ištverti be to. Pasidarei nėštumo testą – kitas pirkinys turėtų būti sporto klubo abonementas. Nes sportas padeda dar geriau švęsti savo kūną. Nėštumas juk yra pats tikriausias kūno šventimas, nes tu kasdien patiri, kokius nuostabius dalykus jis gali, o sportas tą pojūtį dar labiau sustiprina.

Ar taip atsakingai ruošeisi ir gimdymui?

Taip, lankiau ne vienerius nėščiųjų kursus, paskutiniais mėnesiais labai kaupiausi natūraliam gimdymui, o kai gydytojai pasakė, jog dėl sėdmeninės pirmeigos prigygtinai rekomenduojama operacija, turėjau gerokai su savim padirbėti, kad tai priimčiau. Kažkuri mano dalis pasąmonėje sakė „tu jau bloga mama, dar net nepagimdžiusi“. Užtruko laiko susitaikyti ir pasakyti sau, kad Cezario pjūvis nėra blogesnis būdas vaikui gimti, kad svarbiausia – rezultatas. Galų gale tai labai trumpas įvykis, visas gyvenimas – tik prieš akis.

O jau atvykus Onai, kokie momentai, nepaisant nuodugnaus pasiruošimo, tave visgi nustebino?

Visų pirma, nustebino tai, kad žindymo praktika kur kas sudėtingesnė negu teorija. Galiu drąsiai visoms būsimoms mamoms papasakoti, kad galbūt jums irgi prireiks to paties, ko prireikė man gimdymo namuose. Tai buvo trys dozės mišinuko tris paras iš eilės, po vieną per parą, kad neišsikraustyčiau iš proto aš, kad vaikas nenumirtų nuo klyksmo, kad abi gautume savo keturias valandas pamiegoti, kad pamiegojus vėl galėtų vykti glaudimas prie krūties. Galiausiai viskas susistatė į vėžias, nors iš pradžių buvo labai sunku dorotis su kalte, gėda ir jausmu, kad „vaikui dvi paros, o aš jau susimoviau kaip mama, nes pieno nėra, o ji alkana“. Tai yra siaubingas jausmas. Daug diskutavom su vyru, tam žingsniui ieškojom pateisinimų ir raminom patys save, kol pagaliau atleidom tuos varžtus galvose. Kad man kas būtų pasakęs prieš išvažiuojant į gimdymo namus, kad yra ir vidurio kelias į žindymą, kuris padeda laimėti laiko ir sveikatos savo ir vaiko organizmui atsigauti, kad pasiektum tikslą – žindyti natūraliai. Nes juk tikiesi, kad per dvi paras po gimdymo pienas tik šast – ir atsiras, ir tada tu – tobula mama. Vis dėlto yra tas lygybės ženklas tarp žindymo sėkmės ir buvimo gera mama, jis labai stiprus, jis man suėdė daug nervų. Bet dabar jau žinau, kad su antru vaiku aš dėl to visai nesijaudinčiau. Praktika daro savo, jokiuose žindymo kursuose neišmoksi to, ką išmoksti realiam karo lauke.

Skeptiškai žiūri į natūralizmą?

Ne, visiškai ne. Tas kelias yra geras, aš tikrai už, pati lankiau kursus būtent į tą pusę. Bet tikrovėje gali būti visaip.

Ar buvo daugiau netikėtų patyrimų gimus dukrai?

Kai laukiausi, man buvo siaubingai įdomi visa medicininė, biologinė nėštumo pusė, todėl gal kiek netikėtai nustebino mano pačios emocijos grįžus namo iš ligoninės – bet ne vaiko, o vyro atžvilgiu. Aš nesitikėjau tokio didelio savo jautrumo, tokio susižavėjimo žiūrint į vyrą su vaiku ant rankų. Žiūrėdavau ir graudindavausi, ašaras upeliais liedavau, nors tai, kad jam puikiai seksis būti tėčiu, man nebuvo jokia staigmena, viso nėštumo metu mačiau, kaip jis apie tai šneka, ruošiasi. Dėl to tie užgriuvę intensyvūs jausmai mane tikrai smarkiai nustebino.

Koks tavo vyro Mindaugo vaidmuo visame kame, kas susiję su vaiku ir jos auginimu?

Vyro vaidmuo nėra didelis, jis yra esminis. Nuo pat pradžių, planuojant, laukiantis, į šeimos pokyčius einama kartu. Negali vyras aštuntą mėnesį įsitraukti ir suprasti, kad jo laukia tėvystė – jis į egzaminą ateis jam visai nepasiruošęs, nepadaręs namų darbų. Mano vyras tame dalyvavo šimtu procentų – ir skaitė, ir domėjosi, daug diskutavom. Ir dabar visi daro viską, esam komanda, nėra kažkokių nepažinių sričių vyrui (išskyrus galbūt žindymą), todėl nėra absoliučiai jokių problemų vyrui palikti dukrą, kai vyksta koncertai, repeticijos. Mano darbo valandos yra visiškai netradicinės – savaitgaliai, vakarai, nedarbo dienos, o vyras dirba įprastu laiku, todėl mes sudarom tobulą žongliruotojų vaiku komandą. Ir jau trečias mėnuo taip sėkmingai žongliruojam.

Kokia yra Ona?

Tikrai ne ramybės įsikūnijimas. Ji – toks kontaktinis vaikas, nuolatiniame judesyje, ir fiziškai, ir dvasiškai. Panaši į mus, turbūt mudviejų su Mindaugu vaikas kitoks ir negalėtų būti. Mes visi trys gana intensyvūs, mums reikia daug emocijų, daug bendravimo, dalinimosi, įsitraukimo. Mūsų net šuo tokio charakterio! Onos negali palikti vienos, bet mes ir nesiekiam jos padaryti „patogiu“ vaiku, „padėjau ir guli“ mums niekada nebuvo vertybė. Mes ne tam susilaukėm vaiko, kad jis nekeltų problemų. Mudu su vyru net ir per dantį patraukiam žmones, kurie sako „taip, aš susilaukiau vaiko, bet mano gyvenimas nuo to visiškai nepasikeitė“. Palauk, bet ką tu nori tuo įrodyti? Per sukąstus dantis neleisi savo vaikui pakeisti tavo gyvenimo nė per centimetrą? Mes neturėjom tokio lūkesčio.

Tai gyvenimas visgi pasikeitė?

Taip. Vaikas jį pakeitė. Bet tai nėra nelaimytė ar kažkas, ko mes iš visų jėgų vengtume. Tarkim, anksčiau aš dirbdavau pagal poreikį – kaip dabar žindymas vyksta pagal poreikį, taip anksčiau mano kūryba vykdavo pagal poreikį. Užeina – sėdu į mašiną, važiuoju į studiją, groju, laiko neskaičiuoju. O dabar – šeštadienis, vadinasi, tėtis namie, vaiką palieku tėčiui ir važiuoju groti. Tai pasidarė labiau prognozuojama ir panašiau į normalų darbą.

Keičiantis kūrybos sąlygoms, galbūt keisis ir jos turinys?

Kol kas jokių drastiškų pokyčių nėra nei temose, nei žanre. Kūryba apskritai yra mano alternatyvi realybė, su tuo, kaip aš gyvenu kasdienybėje, ji dažniausiai turi labai mažai bendro. Ir tai, kad aš rašau apie meiles, vyrus ir panašiai, neatspindi to, kokia esu iš tiesų. Yra Ieva Narkutė ant scenos ir yra Ieva Narkutė-Šeduikienė. Kaip du visiškai atskiri žmonės. Tai, kad aš esu laimingai ištekėjusi, nereiškia, kad aš visas dainas koncertų metu dedikuoju savo vyrui. Nėra taip, kad būčiau netikra ant scenos ar gyvenime, ne, tiesiog tai dvi visiškai skirtingos, beveik nesusisiekiančios mano asmenybės pusės. Buvimas ant scenos yra tokia socialiai priimtina, bet šiek tiek paleistuvystės forma, ir tuo reikia mėgautis, nes kai esi ant scenos – esi visų. Kai rašau dainas – taip pat. Taigi kūryba neturi nieko bendro su tuo, kad aš turiu šeimą.

O kaip atėjo Onos vardas?

Nėra kažkokios ypatingos istorijos. Norėjom, kad tai būtų tikras vardas, o ne koks nors naujadaras. Dar man buvo svarbu, kad kai ji išeis į mokyklą, klasėje nebūtų septynių mergaičių tuo pačiu vardu. Ir tik vėliau, kai Ona jau gimė ir gavo vardą, paaiškėjo, kad mano vyro šeimoje buvo labai svarbus žmogus – teta Ona, kuri susiklosčius tam tikroms aplinkybėms kurį laiką augino mano vyro tėtį.

Ar analizuoji ir auklėjimo teorijas? Galbūt jau turi savo mėgstamiausias mokyklas, tradicijas, kryptis, kurioms vadovaudamasi augini Oną?

Nėštumo pradžioje buvau susižavėjusi prancūziško auklėjimo patarimais. Bet pamažu įsitikinimai apie tai, kad niekas aplink vaiką nešokinės, kad ji turės išmokti paverkti ir nusiraminti pati, kad dukra neturi pakeisti mano gyvenimo, pradėjo slopti. Kai pasirodė, kad aš net nėštumo nesugebu ignoruoti, supratau, kad tikrai nesugebėsiu ignoruoti kūdikio su visais jo poreikiais. Šiaip manau, kad kūdikiai turi nepaprastai stiprų išgyvenimo instinktą, jie sugeba viską ištverti ir prisitaiko prie visų tėvų bandymų taikyti auklėjimo teorijas. Bet man pačiai sveikiau neauginti „prancūziškai“, aš taip tiesiog negaliu. Negaliu neimti verkiančio vaiko. Negaliu neglausti. Man ne problema visą dieną namuose ją nešiotis vaikjuostėje. Iš pradžių tikėjausi, kad norėsiu įvesti ritmą, taisykles ir jų laikytis, bet ne, tai ne man. Aš tikiu, kad vaikui labai anksti susiformuoja pasitikėjimas arba nepasitikėjimas pasauliu, ir nuo to priklauso labai daug dalykų vėlesniame gyvenime. Jei nepasitikim pasauliu, mes paranojiškai ieškome santykių, kabinamės, glaudžiamės ir primygtinai reikalaujam, kad mus mylėtų. O jei santykis su pasauliu yra kupinas pasitikėjimo, esam pakankami patys sau, ramūs, santykiais, meile, dėmesiu mėgaujamės ne kaip pacientai, kuriems to reikia išgyvenimui. Manau, kad dėmesys ir besąlygiška meilė tais pirmais vaiko mėnesiais ir metais padeda pagrindus jo savivertei ir santykiui su pasauliu susiformuoti. Todėl savo vaiką glausti, myluoti ir čiūčiuoti yra pagrindinis mūsų su Onos tėčiu darbas, kad ji išeitų į gyvenimą drąsi, tvirta, be nuolatinio meilės trūkumo, jos desperatiškai neieškotų kituose žmonėse. Neseniai skaičiau tokį tyrimą: pasirodo, kelių savaičių kūdikio smegenyse suaktyvėja daug daugiau smegenų dalių tuomet, kai jam į delniuką įdedamas žmogaus pirštas, negu staigia šviesa blykstelėjus į akis arba sukėlus didelį staigų garsą. Vadinasi, prisilietimas yra esminė kalba bendraujant su kūdikiu – tai kodėl mums su jais nekalbėti taip, kaip jie mus geriausiai supranta?

Paskutinis klausimas…

Kada broliukas? – kvatoja Ieva.

Gal dar ne… Motinystės patirtis dažnai duoda impulsą iš naujo suvokti ryšį su mama, savo tėvus pažinti nebe vien iš vaiko perspektyvos, bet ir iš kitos barikadų pusės. Ar buvo tokių atradimų gyvenant su Ona pirmuosius jos mėnesius?

O taip. Aš pati tikrai nebuvau pats lengviausias vaikas, visus tris pirmuosius metus verkiau kiekvieną naktį. Dabar jau įsivaizduoju, ką realiai tai reiškė mano tėvams, nors Ona yra daug ramesnis kūdikis.

Kažkur skaičiau mintį, kad susilaukus vaiko pasirašai sutikimą, kad tavo širdis gyventų ir vaikščiotų po pasaulį kitame kūne. Buvo vienas toks sunkus rytas, kai Ona verkė, nepaleido manęs nei akimirkai, niekaip negalėjau jos nuraminti, kol viduje sukilo toks susierzinimas, ir aš jai piktokai pasakiau „ša…“. Ji nustėro nuo mano neįprasto balso ir atpylė. Paskui savo mamos klausiau, kodėl ji manęs niekada neperspėjo, kad taip skauda širdį, kai subari savo vaiką… Mama tik pasakė: „Aš daug ko tau nepasakojau, dar pamatysi“. Gal iš šono ir baisokai atrodo tas gyvenimas su išplėšta širdim, kuri vaikšto ir daro visokias nesąmones (ypač paauglystėje!), bet už tą skausmą gauni labai didelį atlygį – tą jausmą, kad gyvenimas nėra prėskas. Su vaikais jis tampa sodrus ir išsipildantis.

Straipsnis publikuotas žurnale „Tavo vaikas“ ir portale www.tavovaikas.lt