Kokia pirma mintis šauna į galvą pagalvojus apie Daniją? Viena mažesnių Europos valstybių, negalinti pasigirti giedrų dienų skaičiumi per metus (čia jis – vienas mažiausių), jau daug metų garsėja kaip giedros nuotaikos receptą atradusi šalis. Įvairiausi tyrimai Daniją dažniausiai mini pirmoje vietoje tarp valstybių, kuriose gyvena daugiausiai laimingais save laikančių piliečių.

Kodėl dauguma danų tampa gyvenimu nuoširdžiai besidžiaugiančiais žmonėmis? Tikriausiai todėl, kad jie kažką teisingai daro su vaikų auklėjimu. Tinkamai auginami vaikai tampa laimingais suaugusiaisiais – logiška, ar ne?

Tai, kad danų auklėjimas yra ypatingas, pastebėjo, žinoma, ne jie patys (juk kiekvienai tautai sava kultūra yra savaime suprantamas dalykas, kaip, tarkime, žuvims – vanduo). Tokia mintis atėjo amerikietei rašytojai ir psichologei Jessicai Joelle Alexander, ištekėjusiai už dano ir šioje šalyje susilaukusiai vaikų. Jos ir danės psichoterapeutės Iben Dissing Sandahl knyga „Daniškas būdas auklėti vaikus. Ką laimingiausi pasaulio žmonės žino apie tai, kaip užauga gebantys ir pasitikintys vaikai?“ (The Danish Way of Parenting. What the Happiest People in the World Know about Raising Confident, Capable Kids) pamažu tampa ramios, lėtos ir kantrios daniškos tėvystės ambasadore pasaulyje.

Pasak Jessicos ir Iben, danų auklėjimas remiasi šešiais principais. Tai – žaidimas, autentiškumas, performulavimas, empatija, ultimatimų atsisakymas ir bendrystė.

Žaidimas. Danija, būdama maža valstybė, yra pirmaujanti ir vidaus, ir lauko žaidimų gamintoja. „Lego“ turbūt žinome visi, o kita didžiulė danų kompanija „Kompan“ pastato daugiausiai lauko žaidimo aikštelių pasaulyje. Tai iliustruoja didžiulę laisvam žaidimui, o ne tėvų vadovaujamoms veikloms, laikui prie ekranų, būreliams ir kitiems „naudingiems“ vaikų užsiėmimams teikiamą svarbą Danijoje. Laisvas žaidimas laikomas rimtu ir vaikams privalomu „darbu“, o ne laiko gaišimu. Vis daugiau mokslinių tyrimų patvirtina danams savaime suprantamą tiesą, kad žaisdami vaikai lavina socialinius įgūdžius, kūrybiškumą, vaizduotę, o dūkdami lauke – ne tik kūno raumenyną, koncentraciją ir judrumą, bet ir gebėjimą tyrinėti, analizuoti savo gyvenamąją aplinką. Dar vienas šalutinis laisvo žaidimo poveikis – tėvų atpalaidavimas nuo vaikų auginimo darbo. Juk įtempti „lavinimo“ ir „ugdymo“ grafikai neturi daug bendro su nei su vaikų, nei su tėvų laimės jausmo išgyvenimu.

Autentiškumas. Jei mėgstate kiną, tikriausiai pastebėjote, kad amerikiečių filmai paprastai atitinka pasakos scenarijus. Pagrindiniai veikėjai susiduria su negandomis, bet jas įveikia ir ilgai laimingai gyvena. Visai kitaip yra skandinavų kine – jis daug panašesnis į niūrų ir pilką šio regiono orą negu į pasaką. Arba prisiminkite H. K. Anderseno kūrinius, kurių didžioji dalis baigiasi kaip „Mergaitė su degtukais“… Atrodytų paradoksalu, bet nuolat matomi laime švytintys veidai ekranuose ir žurnalų ar knygų puslapiuose stabilios laimės patirti visai neišmoko. O kalbėjimas apie realistiškas patirtis ir įvairius (taip pat ir sunkius, nemalonius) jausmus ugdo autentiškus žmones, vaikystėje ir vėliau gebančius efektyviau tvarkytis su gyvenimo iššūkiais. Pasak knygos autorių, danų vaikams diegiamas autentiškas santykis su pasauliu išmoko jį ir save priimti tokius, kokie esame. Autentiškumas tiesiogiai susijęs su tokia savybe kaip psichologinis atsparumas. Jis taip pat suteikia gebėjimą kurti apčiuopiamus lūkesčius, o ne vaikytis nerealių tikslų ir bandyti atitikti popkultūros brukamus išvaizdos ir pasiekimų idealus, kurie yra ne laimės, o veikiau nuolatinio nusivylimo ir nepasitenkinimo savimi šaltinis.

Performulavimas. Optimistai ignoruoja nemalonius gyvenimo faktus, pesimistai pastebi tik juos, o kur kas produktyvesnis būdas matyti pasaulį – tai realistinis optimizmas. Per jo akinius žiūrėdami į ne pačias maloniausias situacijas (problemas, sunkumus šeimoje ir namie) danai sugeba įžvelgti privalumus ten, kur jų, rodos, net negali būti. Šlykštus oras? Danai ne dejuos ir skųsis, o pasidžiaugs, kad tai puiki proga jaukiam šeimyniškam vakarėliui namie prie židinio (taip, netgi vasarą – o kodėl ne?) arba pasakys, kad nėra blogo oro, o tik blogai pasirinkta apranga. Danai taip pat nėra linkę zirzti ir bambėti dėl vaikų elgesio ar jų patiriamų nesėkmių, kad šitaip nejučia nepriklijuotų visą gyvenimą nenusilupančių etikečių. Vaikas siaubingai užsispyręs? Pikta reakcija vaiką „užrakinsite“ šiame jausme, elgesyje, nuotaikoje. Gal vertėtų paieškoti kitų užsispyrimo pusių? Juk atkaklumas, savo tikslo siekimas – dideli privalumai vėlesniame gyvenime. O gal tai – tik laikinas etapas, kai vaikas nuolat išbando jūsų ribas (nes tai tikrai nesitęs amžinai…)? Bet kuriuo atveju, vienas veiksmas ar viena savybė nenusako „kas aš esu“, todėl visuomet verta savo kalbą „daniškai“ išravėti nuo tiesmukų, negatyvių apibūdinimų ir etikečių. Pozityvus kalbėjimas daro stebuklus, nes kalba – tai įrankis, kuriuo mes (ir vaikai) pažįstame ir kuriame pasaulį.

Empatija. Tai gebėjimas „įlįsti į kito kailį“, suvokti pasaulį iš kito perspektyvos, atpažinti ir suprasti kitų žmonių jausmus. Empatijos priešingybė, pasak knygos autorių, – tai „pasaulio bambos“ sindromas arba narcisizmas, pastaraisiais metais nepeprastai paplitęs tarp JAV paauglių. Tuo tarpu danų vaikai labai anksti pradedami mokyti supratingumo, atjautos, atvirumo ir emocinio raštingumo – atpažinti savo ir kito emocijas, į jas tinkamai reaguoti, kurti sveikus, turtingus santykius be baimės pasirodyti jautriems ir pažeidžiamiems. Visa tai labai prisideda prie sveikos emocinės atmosferos vaikų ir suaugusiųjų kolektyvuose. Empatijos vaikai geriausiai išmoksta šeimoje, kasdien stebėdami savo tėvus. O tai, kad danai yra empatiški ir išmintingi tėvai, rodo adekvatūs jų lūkesčiai vaikų elgesiui. Jie visiškai normaliu dalyku laiko nuolatinius vaikų mėginimus išbandyti ribas ir pernelyg nesitiki ramaus, pasyvaus, „niekam neužkliūvančio“ elgesio.

Jokių ultimatimų. Fizinės bausmės Danijoje uždraustos jau dvidešimt metų. Kitos autoritariško auklėjimo priemonės (paklusnumo reikalavimas, kontrolė, pakeltas balsas) – visai nepopuliaros. Auklėjimo stilius, kuriuo pasižymi danai, gali būti pavadintas autoritetiniu. Tai reiškia, kad tėvai ne tik reikalauja disciplinos, bet ir palaiko jos besimokančius vaikus, atsižvelgia į jų emocinius poreikius, nuolatos aiškina savo sprendimus. Jie iš vaikų siekia supratingo elgesio, o ne aklo paliepimų vykdymo, net jei dėl to kartais tenka pralaimėti vieną kitą mūšį (t. y. „nusileisti“ vaiko užgaidai) tam, kad laimėtum karą. Taip išvengiama nuolatinių ultimatumų („jei neklausysi – negausi to, nevažiuosi ten…“) ir nesibaigiančių galios varžybų tarp vaikų ir tėvų. Žinoma, tam reikia begalinės kantrybės, ramybės ir pagarbos vaikui, bet panašu, kad tokiu pačiu stiliumi patys auklėti danai viso to turi pakankamai.

Bendrystė ir hygge (jaukumas). Kopenhagoje nuo 2013 metų veikia „Laimės tyrimų institutas“. Jo vadovo Meik’o Wiking’o knyga apie danų jaukumo ir bendrystės kūrimo meną hygge (tariama „hiuge“) išpopuliarėjo visame pasaulyje šį žodį paversdama atpažįstamu daugelyje šalių kaip laimingo gyvenimo būdo sinonimą. Taikūs, paprasti ir jaukūs pasibuvimai su šeima ar draugais vaikus išmoko būti „čia ir dabar“, ramiai dalintis bendryste išjungus ekranus, atsisakius noro dominuoti, skųstis, kurti dramas. Užsidegus keletą žvakių, įsisupus į šiltą apklotą, gurkšnojant arbatą, vaišinantis saldumynais šnekučiuotis ar žaisti stalo žaidimus su pačiais brangiausiais. Štai tokiuose ramiuose, šiltuose ir jaukiuose, hygge spinduliuojančiuose susibūrimuose auga daniška laimė, kurios esmė – mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais, visada įžvelgti gerąją pusę ir kurti bendrystės atmosferą.

Daiškas auklėjimas praktikoje: laisvė, ramybė ir „atsipūtimas“

O kaip daniško „auklėjimo taisyklės“ veikia praktiškai? Devynis metus Kopenhagoje gyvenanti Gytė Gedvilaitė-Hansen (30 m.) su vyru Peteriu augina dvi dukras: ketverių Augustę ir vienuolikos mėnesių Viktoriją. Gytė pastebi, kad Danijoje, ne tik su vaikais, bet ir visose kitose srityse kur kas mažiau šalto formalumo, kur kas daugiau laisvės:

„Čia visi yra lygūs, visi vadinami „tu“. Visų nuomonė svarbi ir turi būti išklausoma. Vaikų – taip pat. Tokį autoriteto „negerbimą“ iš pradžių man buvo sunkoka priimti. Pavyzdžiui, vaikai Danijoje su tėvais kalba labai tiesiai, reikalauja dalyvavimo sprendžiant šeimos klausimus (kur šiemet atostogausime, ką valgysime vakarienei ir panašiai). Taip pat krito į akis tai, kad vaikams duodama daug laisvės. Jei vaikas nenori dėtis kepurės, tai ir nesideda, nori lipti į balą – lipa. Čia apskritai laisvai žiūrima į vaiko auginimą. Bėgančios nosys, kosuliai, šlapios pirštinės ar neskustos morkos valgymas čia ne tik nelaikomi tragedija, bet yra visiškai normalūs dalykai.

Beje, vaikai į lopšelius pradeda eiti daugausia dar kūdikystėje, dažniausiai apie 10-11 mėnesių amžiaus. Dauguma Lietuvoje šiurpsta tai išgirdę, tačiau iš tiesų Danijoje daugiausia teko girdėti tik apie labai lengvai lopšeliuose priprantančius ir namo iš jų eiti nenorinčius vaikus. Taip pat lengvai žiūrima ir į nėštumą. Jis laikomas normalia būkle, todėl būsima mama gali daryti viską, ką darė iki jo, išskyrus rūkymą ir alkoholį. Bet sportą, darbą, keliones ir panašius užsiėmimus rekomenduojama tęsti kaip ir iki nėštumo. Galbūt dėl to, kad vaikų auginimas yra daug labiau „atsipūtęs“, tėvai Danijoje prioritetizuoja laisvalaikį, praleidžiamą su šeima. Vaikų darželiai 16 val. jau beveik tušti, o atostogos visada planuojamos tik su vaikais. Tokio dalyko kaip vaikų išvežimas seneliams vasarą čia nėra.

Augindami dukteris daniškų „auklėjimo taisyklių“ dažniausiai laikomės. Vienintelis skirtumas yra tai, kad, mano nuomone, Danijoje nėra pakankamai disciplinos. Tai dažniausiai pradeda matytis mokykloje, kur nemažai vaikų šeimoje ir darželyje turėję laisvę daryti ką nori, gauna šoką, kad mokykloje galioja griežtesnės taisyklės. Ir, žinoma, bando jas laužyti. Dėl to vis labiau populiarėja privačios mokyklos, kur discipliną galima palaikyti jos nepripažįstančius tiesiog išmetant iš mokyklos. Viešosios mokyklos to padaryti negali. Dėl to savo dukras auklėju šiek tiek griežčiau nei vidutinė daniška šeima.“

Straipsnis publikuotas žurnale „Tavo vaikas“ ir portale www.tavovaikas.lt