Milda Pivoriūtė – jaunimo tyrėja, žongliruojanti socialiniais burbulais

Visai neseniai gyriausi, kad mano pokalbį su sociologe Milda Pivoriūte išspausdino žurnalas „Verslo klasė“, tik nepaminėjau, kad tas interviu gimė visiškai neplanuotai, praktiškai atsitiktinai. Su Milda ėjome kalbėtis apie šių dienų jaunimo santykių peripetijas žurnalui „Panelė“, o išsiskyrėme po trijų valandų, daug puodelių kavos ir krūvos kruasanų. Išėjau su diktofonu, plyštančiu nuo puikios medžiagos, kurios užteko net dviems tekstams pasiūti. Pirmasis kybo VŽ Premium online arba popierinėje spalio mėn. „Verslo klasėje“, o antrasis – štai čia, jūsų dėmesiui. (Beje, Milda praėjusių metų pabaigoje visiškai pelnytai buvo išrinkta geriausia VU Filosofijos fakulteto dėstytoja!)

Sutrikę, pasimetę, ieškantys ir nerandantys savęs nei darbuose, nei santykiuose. Arba visiškai priešingi – aršūs karjeristai, dėl profesinės sėkmės aukojantys meilę, draugystę ir net sveikatą. „Šiuolaikinio jaunimo atstovai vienu metu yra ir tokie, ir anokie“ – sako jaunosios kartos sociologė, tinklaraščio „Sociali Sociologija“ redaktorė Milda Pivoriūtė, tyrinėjanti būdus, kuriais suauga šiuolaikinis jaunimas ir kelyje suaugystės link jų tykančius iššūkius.

Kas tas „tapsmas suaugusiu“?

Tapsmas suaugusiu – tai ilgas procesas, kurio metu jaunas žmogus ieško atsakymų į klausimus „kas aš esu?“, „ko aš noriu?“, ypač meilės ir profesijos srityse. Atsakyti į šiuos klausimus visais laikais buvo nelengva užduotis, bet tyrimai rodo, kad šiais laikais jaunuolių tapatumo paieškos yra ilgesnės ir sudėtingesnės nei bet kada anksčiau.

Milda pasakoja: „Kai savo studentų paklausiu, ar sulaukę dvidešimt penkerių jie tikisi būti išsikraustę iš tėvų namų, baigę mokslus, susituokę, turėti vaiką ir stabilią darbo vietą, jų reakcija dažnai būna (savi)ironiška šypsena ir juokas. Iš tiesų mažuma jaunuolių turi lūkesčių suaugti taip, kaip buvo įprasta jų tėvams ir seneliams. Net jei dalis jaunų žmonių norėtų suaugti tradiciniu būdu – baigti mokslus, susirasti darbą, kurti šeimą, savus namus – jie gana sunkiai gali tai įgyvendinti iki 30-ojo gimtadienio, nes jų gyvenamos aplinkybės dažnai nėra tam palankios. Šiai situacijai iliustruoti aš dažnai pasitelkiu „Lego“ kaladėlių metaforą. Anksčiau jaunas žmogus savo kelią į suaugusiojo gyvenimą konstruodavo iš keleto spalvų kaladėlių turėdamas gana aiškią instrukciją, kaip jomis naudotis, kokius statinius statyti. Ši metafora atspindi, kad visuomenė turėjo nustačiusi gana aiškius galimų gyvenimo scenarijų orientyrus – lūkesčius, kuriuos įgyvendinęs tapsi „normaliu“ suaugusiuoju. O dabar kaladėlių gauname daugiau, įvairesnių spalvų, bet instrukcijos – jokios. Todėl ir tai, ką iš jų pavyksta pastatyti, ne visuomet būna vykę statiniai, juos tenka ardyti, statyti iš naujo ir vėl iš naujo, kol pagaliau galime būti patenkinti rezultatu.

Tiesa, ilgos savęs paieškos išbandant gausybę veiklų yra būdingesnės didžiųjų miestų ir viduriniosios ar aukštesnių klasių jaunimui, nes reikalauja finansinio užnugario ir artimųjų paramos. Ši jaunuolių dalis dažniau turi palaikančią aplinką, kuri sudaro sąlygas keisti darbus, mokslus, keliauti. Jie turi daugiau laisvės, bet su laisve ateina pasirinkimo ir apsisprendimo problemos. Juk kuo daugiau turi pasirinkimo galimybių ir laisvės jas išbandyti, tuo sunkiau apsispręsti ir likti patenkintu savo pasirinkimu. Žemesnių socialinių klasių jaunimo pasirinkimų horizontas yra žymiai siauresnis, ir laisvė ieškoti „tikrojo savęs“ – mažesnė. Negalėdami savęs finansiškai išlaikyti, jie neturi kito pasirinkimo kaip eiti dirbti, ir jų suaugystės scenarijus dažniau primena tradicinį modelį, kuriame blaškymosi mažiau. Kuriai iš šių dviejų grupių lengviau? Tai jau diskusinis klausimas.“

26540580_10215178000822129_524025045_o
Milda Pivoriūtė (Neringos Rekašiūtės nuotrauka)

Karjerizmas ir racionalios skyrybos

„Vienas iš šiuolaikinio pasaulio privalumų yra tai, kad šalia vieni kitų gali tarpti labai skirtingi socialiniai burbulai. Žinoma, visada yra mainstream’as, vyraujanti kryptis, kuri nurodo toną ir duoda pavyzdį. O tai, man rodos, yra karjerizmas. Vyraujančios vertybės miesto jaunimui – tai profesinė sėkmė ir karjera. Netgi asmeninių santykių kaina.

Sėkminga karjera iš tavęs pareikalauja labai daug – darbo, nuolatinio mokymosi, mobilumo. Turi sukaupti itin daug profesinio, socialinio, kultūrinio kapitalo. Jei esi labai orientuotas į karjeros plėtojimą, romantiniai santykiai gali pasirodyti it bereikalingas balastas. Tai iliustruoja istorija apie mano pažįstamą merginą, kuri sąmoningai nutraukė besimezgantį romaną su ją nuoširdžiai sužavėjusiu vaikinu, nes buvo įsitikinusi, kad rimtų ir emociškai įtraukiančių santykių niekaip negalės suderinti su darbu ir studijomis. Iš baimės prarasti kontrolę ir efektyvumą ji atsisakė tokio laukinio patyrimo kaip iki ausų įtraukiantys ir protą aptemdantys romantiški santykiai. Ir ji tokia – ne vienintelė, tokių santykius racionaliai ribojančių jaunų žmonių yra gana daug.“

O kur dingo laukinis, pašėlęs, neatsakingas ir tuo žavus jaunimas, kodėl tokiame jauname amžiuje tampama control freak’ais? – klausiu Mildos

„Tokie šalti pasirinkimai tikrai neapibrėžia viso jaunimo, o tik greičiau vieną jo dalį, tam tikrą karjeristų socialinį burbulą. Dvasinės paieškos, buvimas „čia ir dabar“, mėgavimasis mažais dalykais šiame burbule tikrai nustelbiami aiškaus, racionalaus ir labai ambicingo tikslo siekimo. Socialiniai burbulai – tai visiškai skirtingi pasauliai su savo vertybėmis, ir kai jie susiduria, tarpusavio supratimas gali būti sunkiai įmanomas. Tai įrodo kitų studentų reakcija, kai pasidalinu minėta istorija – esu girdėjusi, kad toks racionalus santykių išmainymas į karjerą yra „pats baisiausias ir liūdniausias pastaruoju metu girdėtas dalykas“. Taigi, šaltas santykių įkainojimas investuojamu laiku ir pastangomis yra tik daliai jaunuolių būdinga tendencija.“

26540385_10215178000702126_551720218_o
Milda Pivoriūtė (Neringos Rekašiūtės nuotrauka)

Išlepusi ir „išsitaškiusi“ karta?

Pakalbėkime apie kitą burbulą – jaunuolius, kurie per kelis šviesmečius nutolę nuo šaltų ir racionalių karjeristų, nes metų metais nesugeba rasti savęs, vis mėtosi ir yra pravardžiuojami „ištižėlių karta“. Mokytojai ir dėstytojai kalba apie nepaprastai jautrių, pažeidžiamų ir į save susikoncentravusių jaunuolių kartą. Kiek teisingas šis „šiuolaikinio jaunimo“ apibūdinimas?

„Tai, kad dabartiniai jaunuoliai suauga kitaip nei jų tėvai, dar nereiškia, kad yra kažkuo blogesni. Šiuolaikinio jaunimo apibūdinimai skiriasi labai smarkiai. Vieni juos mato kaip kryptingai savo tikslo siekiančius nesustabdomus karjeristus, kiti – kaip jautruolių kartą, kuri nesugeba susikaupti ir siekti tikslų. Aš pastebiu abi tendencijas. Galbūt labiau į akis krinta tokia bendra jaunuolių savybė, kad jie turi didelius lūkesčius, bet ne visada turi nusiteikimo daug ir sunkiai dirbti, kad juos išpildytų. Ankstesnės kartos turėjo rimtesnę darbo etiką, buvo nusiteikę įdėti daug pastangų ir pamažu pasiekti savo tikslų.“

Taip pat daug kalbi apie amžiaus ketvirčio krizę – kas tai yra?

„Tai būsena, kai jaunas žmogus jaučiasi niekaip negalintis „atrasti savęs“, nežino, ką nori veikti gyvenime, kartais apskritai nesusiorientuoja, kurlink nori, kad judėtų jo gyvenimas. Aš tai vadinu vidine suirute, pasimetimu, frustruojančiu neapsisprendimu, aklaviete. Būna ir tokių atvejų, kai žmogus įgyvendina anksčiau užsibrėžtus tikslus, bet galiausiai pajaučia tuštumą, nes atsiranda pojūtis, kad susikurtas gyvenimas vis dėlto nesuteikia pasitenkinimo jausmo.

Kitas dalykas, šiuolaikinė jaunimo kultūra skatina būti išskirtiniu, individualiu, nuolat keliančiu sau iššūkius, išeinančiu iš komforto zonos, perauginėjančiu save. Ir kai pagaliau susikuri ramų gyvenimą, aplanko stovinčio vandens, pelkės, dusulio įspūdis. Nuolatinis naujovių troškulys (kurį neretai primeta vyraujanti kultūra) sukelia norą keisti save, santykius, aplinką. Tačiau tiek įvykdžius pokyčius, tiek jų neįvykdžius, nepasitenkinimas dažnai lieka, nes galimybių horizontas bet kuriuo atveju įkyriai neramina. Viena pažįstama „užsistovėjimo“ krizę bandė spręsti skyrybomis su vyru. Tačiau išsiskyrus ją nuolat kankino klausimai „o kaip dabar jausčiausi, jei nebūtume išsiskyrę?“, „kaip aš dabar gyvenčiau?“, „gal reikėjo labiau pasistengti keisti santykių ypatybes?“.

Būna pavyzdžių, kai po skyrybų žmonės vienas kitą atranda iš naujo, pradeda vėl romantiškai draugauti, bet negrįžta į bendrą buitį, o išpildo „gyvenimo kartu, bet atskirai“ scenarijų. Jie įsipareigoja santykiams, bet nesiekia gyventi vienuose namuose. Išsilaisvinus iš tradicinių ir įprastų tapsmo suaugusiu kelių bandoma, ieškoma, eksperimentuojama, kol randamas Tas – savasis kelias.“

 

Straipsnis publikuotas žurnale „Panelė“

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s