LRT radijo žurnalistas Simonas Bendžius, kuriam laikui dingęs iš eterio, su žmona Inga Cironkaite-Bendžiene augina prieš metus gimusius dvynius Kristoforą ir Bernardą bei penktąjį komandos narį, keturmetį vyresnįjį sūnų Benediktą. Taip ūmai tapęs daugiavaikiu tėčiu Simonas prisiminė dar vieną savo talentą – rašo trumpus ir nerimtus pastebėjimus tinklaraštyje „Tėčio užrašai“.

Kaip sužinojote, kad turėsite iš karto du kūdikius? Ir kokios emocijos lydėjo naujieną apie dvynius?

Tiesą sakant, jau pirmo nėštumo metu mes to tikėjomės. Tikimybė nemaža, nes ir mano, ir žmonos močiutės buvo pagimdžiusios neidentiškus dvynius, o sakoma, kad kas antroje kartoje jie kartojasi. Dėl to dvynių praktiškai kaip ir laukėme. Pirmąjį kartą ta nuojauta nepasitvirtino, bet pavyko antrąsyk. Per pirmą vizitą pas gydytoją žmona pajuokavo, kad „tikriausiai bus dvyniai“, o gydytoja pažiūrėjusi į echoskopą net atsilošė: „O! Iš tikrųjų dvynukai!“.

Prieš vyresnėlio gimimą buvo daug nežinios ir baimės, nes abu su žmona esame vienturčiai. Kol pats netapau tėčiu, su mažais vaikais neturėjau visiškai nieko bendro. O antrą kartą, jau turėdami patirtį su pirmuoju sūnumi, dvynukų kažkaip ypatingai nesibaiminom. Aišku, nusiteikėme, kad laiko sau bus kur kas mažiau (taip ir yra). Kai turi dvynius, supranti, kad gimus vienam vaikui, jei tik viskas gerai su sveikata, taip paprasta jį auginti!

Kaip į dvynių atsiradimą reagavo vyriausias sūnus Benediktas?

Nuteikinėjom, kad jis bus vyresnysis brolis, stengėmės sukelti pasididžiavimo jausmą. Buvome pasiskaitę, kad reikia nupirkti dovanėlę „nuo brolių“. Kai juos parsivežėme iš ligoninės, Benediktas neatrodė labai susidomėjęs – pažiūrėjo į kūdikėlius ir tiek, didelio noro bendrauti neparodė. Labiausiai bijojome, kad jis muš brolius, buvome prisiklausę ir prisiskaitę visokiausių istorijų. Bet nieko panašaus, Benediktas visada noriai dalyvauja maudant Kristoforą ir Bernardą, labai su jais draugiškas ir meilus. Vis prieina ir glosto, netgi padovanojo broliams dvi savo mylimiausias „Žvaigždžių karų“ figūrėles!

Aišku, nėra taip, kad nebūtų jokių negatyvių emocijų dėl to, kad gimė broliai. Gerai nebent tai, kad jas sugerti tenka mums su žmona, daugiausiai – man. Bet mes suaugę, išmokom susitvarkyti su tais pasitaikančiais smurto artimoje aplinkoje protrūkiais.

Kas nustebino pirmaisiais Kristoforo ir Bernardo mėnesiais? Kas buvo ir yra kitaip, palyginus su Benedikto kūdikyste?

Nors dvyniai neidentiški, bet pirmus du mėnesius, ir netgi dabar, juos kartais supainiojam. Ypač man, kai teko mėnesiui grįžti į darbą, tai vakare nebepažindavau, kuris yra Kristoforas o kuris – Bernardas. Žmona net buvo mažytę B raidę Bernardui ant ausies spenelio užrašiusi tušinuku. Anksčiau juos buvo galima atskirti pagal kaukolės formą – Kristoforo ji pailgesnė, o Bernardo – apvalesnė. Bet dabar jos susivienodino.

Dar gana netikėta buvo tai, kad grįžus iš ligoninės su dvyniais, keturmetis Benediktas atrodė beveik kaip suaugęs žmogus, su kuriuo gali visai turiningai pasišnekėti. Žinoma, padalinti dėmesį, kad visiems trims jo užtektų – vienas iš didžiausių iššūkių.

O šiaip gyvenimas su dvyniais labai panašus, kaip ir auginant vieną kūdikį, skirtumas tik tas, kad sauskelnės naudojasi industriniais kiekiais. Žmonai, tiesa, tikrai daug sunkiau, nes su dviem kūdikiais kur kas ilgesnis maitinimo ritualas, naktį ji dėl to neišsimiega. Todėl dieną keletui valandų stengiuosi dvynius išsivežti į lauką, kad ji turėtų laiko sau.

Nors iš tiesų, tai namuose aiškiai pasikeitė vienas dalykas: tvyro nuolatinė netvarka, kartkartėm virstanti chaosu. Kažkoks labirintas tarp asmeninių daiktų, vaikų žaislų ir drabužių… Vis nespėjam tvarkytis, ko prieš atsirandant dvynukams nebūdavo. Aš nesu pedantas ir į tokius dalykus nekreipiu dėmesio, bet net ir man mūsų butas jau atrodo klaikiai netvarkingas, todėl vis ką nors kviečiamės į svečius, kad būtų pretekstas apsikuopti.

Kokie tavo pirmieji vaikų priežiūros „atostogų“ įspūdžiai?

Pirmą mėnesį po Bernardo ir Kristoforo gimimo praleidau namie, o antrąjį turėjau trumpam grįžti į darbą, kol žmonai baigsis nėštumo ir gimdymo atostogos (taip, tai labai keista Sodros taisyklė dvynių tėvams…). Tai po to mėnesio padirbėjimo atrodė, kad darbas – tai atostogos. Ten viskas juk įprasta, aišku ir gana nesudėtinga. Bet dėl prasmės jausmo man kuo toliau tuo labiau patinka naujasis darbas namie. Labai smagu matyti kaip auga vaikai, kaip jie kasdien vis kažko naujo išmoksta. Man dvidešimt aštuoneri metai – ir turiu jau tris vaikus. Anksčiau gal net nebūčiau patikėjęs, kad taip kada nors galėtų įvykti, o iš tiesų tame yra didžiulė prasmė.

Dabar, kai dvyniams jau trys mėnesiai, su jais nebėra taip sunku. Atsiranda šioks toks ritmas, jie tampa prognozuojami, žinai, kada ir kiek turėtų pamiegoti, turiu laiko net ir knygą paskaityti. Keista tai, kad nuo to laiko, kai jie gimė, aš jau spėjau perskaityti kokias keturias knygas – tai daugiau nei anksčiau pavykdavo perskaityti per kur kas ilgesnį laiko tarpą.

Ar būnant namuose norisi galvoti apie radiją, ar jam atsiranda vietos auginant vaikus?

Žinoma. Namie radijo aparatus turime beveik visuose kambariuose, jie paprastai būna įjungti ir transliuoja LRT radiją, taigi niekur nuo savo darbo nebėgu. Tapęs klausytoju taip netiesiogiai palaikau ryšį su kolegomis, todėl nesijaučiu niekur dingęs iš radijo pasaulio. Be to, būnant namuose, radijas labai padeda palaikyti dienos ritmą. Smagioji rutinos dalis – kasdien žinai, su kuria laida pusryčiausi, pietausi, vakarieniausi.

O kaip atsirado tavo „Facebook’o“ tinklaraštis „Tėčio užrašai“? Iš kur atsirado idėja, kas suveikė kaip įkvėpimas rimtiems ir nelabai reportažams apie tėvystės patyrimus?

Tikrai galiu pasakyti, kad buvo, kas įkvėpė ir davė impulsą pradėti rašyti apie tėvystę. Tai vokiečių rašytojas, žurnalistas Axelis Hacke. Jo knygą „Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais“ perskaičiau, kai tik žmona pradėjo lauktis pirmąsyk. Nuo jos ir pradėjom gana išsamų tėvystės knygų skaitymą. O Hacke’s knyga yra nereali, viena geriausių knygų apskritai. Joje sudėti trumpi humoristiniai pasakojimai apie nepagražintą gyvenimą su vaikais iš vyro perspektyvos. Tas vyras – ir pavargęs, ir netobulas, ir visai ne koks nors supertėtis. Skaitydamas vis pagalvodavau, kad Lietuvoje mes kažkodėl neturim tokios rašymo tradicijos. O tų kasdienybės nuotykių auginant vaikus juk nutinka nuolatos, todėl mintis pradėti juos užrašinėti vis pakirbėdavo galvoje. Galiausiai, prieš gimstant dvyniams paklausiau kelių draugų, ar būtų verta tuo užsiimti, ar kam nors norėtųsi tai skaityti. Gavau paraginimą „būtinai rašyk!“. Taip ir gimė „Tėčio užrašai“.

Jaučiau poreikį kalbėti apie tėvystę pusiau rimtai – pusiau juokais. Manau, kad tokia niša neužpildyta, nes man pačiam kažkodėl nelabai įdomu skaityti didžiąją dalį tradicinių ir rimtų tekstų apie vaikų auginimą. Nors visai neseniai perskaičiau Aušros Kurienės knygą „Kaip užauginti žmogų“, kuri paliko labai gerą įspūdį, bet tai greičiau išimtis.

Rašyti motyvuoja ir tai, kad vis iš naujo skaitydamas Hacke’s knygą patiriu tą patį bendrumo jausmą ir tokią lyg dvasinę vienybę su jo herojumi: „vadinasi, viskas gerai, aš ne vienas toks, taip, tai normalu, toks gyvenimas“. Tikiuosi, kad tie esami ir būsimi tėčiai, kurie paskaitinėja „Tėčio užrašus“, irgi panašiai jaučiasi dalindamiesi savo patyrimais, ir tuo pačiu nusiramina supratę, kad jei vaikas klykia, jei tau įkando ar panašiai – tai ne pasaulio pabaiga, tai vyksta ne tau vienam.

Kokią matai „Tėčio užrašų“ ateities viziją? Galbūt tai galėtų išaugti iki knygos ar kažko panašaus?

Parašyti knygą, žinoma, būtų svajonė. Dar būtų nuostabu, jei ateityje į tinklaraščio veiklą įsitrauktų daugiau vyrų, daugiau panašaus mąstymo tėčių, besidalinančių savo pastebėjimais apie tėvystę. Galbūt kada nors tai galėtų išsirutulioti ir į radijo laidą? Būtų visai šaunu. Nes mamos turi kur kas daugiau galimybių ir būdų kalbėtis apie vaikus, o vyrai to neturi beveik išvis. Nauja karta, mano bendraamžiai jau po truputį giliau įsitraukia į vaikų auginimą, o vidutinio amžiaus vyrai vis dar labai nutolę nuo šeimos reikalų.

Kaip manai, kokie tie vyro ir moters vaidmenys auginant vaikus šiandienos pasaulyje?

Žmona kažkaip rimčiau ir jautriau žiūri į bendravimą su vaikais. Su manim – daugiau žaidimai, padurniavimai, pramogos. Bet klausimas „kas tas vyriškumas?“ susilaukus vaikų kartais neduoda ramybės. Anksčiau vyriškumo supratimas šeimoje buvo konkretus, bet gana iškreiptas – vyras turi uždirbti pinigus ir bausti vaikus. O dabar lyg niekas nebeaišku. Kartais, kai paklausai psichologų, atrodo, kad ribų tarp vyriškumo ir moteriškumo apskritai nebėra. Kviečiama išsilaisvinti iš stereotipų, bet tada kyla klausimas, kas tas vyriškumas apskritai? Kas aš tada esu, kokia mano tapatybė? Auginant tris berniukus – tai tikrai aktualūs klausimai, į kuriuos reikės atsakyti. Pavyzdžiui, kai visiems trims prasidės pirmosios meilės…

Pats, kai buvau paauglys, galvojau, kad „šeimos nekursiu mažiausiai iki penkiasdešimties metų“. Matydavau giminės vyrus, kurie visi pavargę, šnekasi tik apie žvejybą ir mašinas. „Negi ir aš toks kada nors būsiu?“ – galvodavau – „Niekada!“. O prieš keletą metų, kažkokiame giminės suėjime, save radau nebe tarp vaikų, o tarp tų pačių dėdžių. Ir šnekamės mes apie tą pačią žvejybą, apie tas pačias mašinas, ir pagavau save, kad man įdomu, ką jie sako, kad pats irgi turiu ką pasakyti. Toks šiurpas nupurtė: „O ne, aš tapau jais!“ – kvatoja Simonas.

Paauglystėje įsivaizduodavau, kad vyras turi būti nepriklausomas, laisvas, laukinis. O vaikai prie tokio paveikslo kažkaip juk nedera. Ko labiausiai bijojau gyvenime – tai įsipareigojimai. O dabar toks laikas, kada įsipareigojimų išties labai daug. Supratau tokią tiesą, kad tu sau negyveni, tu save turi dovanoti, išdalinti. Šeimoje, jeigu to nebus, viskas žlugs. Negali būti jokių poilsio dienų. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką tu esi kitam. Pirmiausia – žmonai (nes vaikai užaugs ir išeis, o su ja tai dar visą gyvenimą reikės nugyventi). Po to, žinoma – vaikams.

O jei sutiktum penkiolikmetį Simoną, ką papasakotum apie tai, kas jo laukia dvidešimt aštuonerių?

Nepasakočiau visko smulkiai, jam tikriausiai būtų per baisu. Tik pasakyčiau, kad nuobodu nebus. O ką tai reiškia – jis turi pamatyti pats. Nes jei papasakočiau išsamiai, tas penkiolikmetis išsigąstų ir apsiverktų sakydamas: „Ne, aš gi turiu būti roko žvaigždė – gastrolės, koncertai ir visa kita, kokie dar vaikai, gal juokauji?!“.

Su bičiuliais iš tiesų prieš keletą metų turėjom krikščioniško roko grupę „Conventus“. Repeticijos, koncertai – viskas buvo nuostabu, bet tam tikru momentu atėjo supratimas, kad norint rezultato reikia įdėti labai daug laiko ir pastangų, o su šeima ir darbu to suderinti beveik neįmanoma. Turi pasirinkti prioritetus. Grupė iro, atsikūrė, vėl iširo. Kol kas jai tikrai neturėčiau laiko ir jėgų, bet ką gali žinoti, gal ateityje ir vėl atsikursim. Piktdžiugiškai laukiu, kol kiti bičiuliai iš grupės susituoks, susilauks vaikų, o tada jau galėsim kurti naują grupę – „The Dads“. Kad kaip vienoje serialo „Simpsonai“ serijoje galėtume sakyti: „Parepetuokime dar kokias šešias valandas garaže, kad nereikėtų būti su savo šeimomis“ – vėl juokiasi Simonas.

Straipsnis publikuotas žurnale „Tavo vaikas“ ir portale www.tavovaikas.lt