Visi gyvename savo mašinose su savo dinozaurais. Kodėl apie tai rašome blogus?

Turiu stiprią priklausomybę nuo blogų skaitymo, jau seniai. Kai akis užsinori kažko naujo nematyto, kaip lietuviškų blogų skaityklę naudoju puslapį „Geri blogai“. Jis man ir atskleidė neįtikėtiną slėpinį: pasirodo, internete egzistuoja šimtai, tūkstančiai blogų apie kosmetiką. Internete gyvuoja ištisiniai aštuonių A4 lapų apimties traktatai apie rankų kremo, lūpdažių, pudrų, skaistalų tekstūrą, kvapą ir visokias kitokias savybes. Man tai pasirodė keista ir įdomu, aš visai kitų vandenų gyvūnas, bet po akimirkos atsivijo mintis – kažin, o ką tų blogų autorės pagalvotų apie mano ir visus kitus blogus, kuriuose rašome apie gyvenimą su vaikais? „Tai parašai, koks tavo vaiko vardas, kiek metų, ir kas dar? Koks ūgis, koks svoris? Ir ką ten dar tiek daug rašyt?!“. Klausimas, nepabijokim, teisingas.

Ką ten tiek daug rašyt? Ir kam? Kodėl mes rašom ir kodėl mes skaitom blogus apie motinystę, tėvystę, vaikus? 

Pasikalbėti ir paieškoti atsakymų pasikviečiau Miglę Mekšrūnaitę, blogo „Mašinos dinozaurai“ autorę ir internete rastą mielą giminingą sielą. Šlovė tau, feisbuke, kad padedi susitikti tais pačiais keliais tik skirtingais laikais besivaikštantiems žmonėms bei dinozaurams! Miglė pasakoja apie motinystę tarp mašinų ir dinozaurų, apie poreikį rašyti, apie filosofiją ir (kaip gi be jos) apie Kakę Makę. Pasitikime!

Migle, kas yra „Mašinos dinozaurai“?

Paskyrą „Mašinos dinozaurai“ sukūriau iš nustebimo, kokia siurrealistinė gali būti motinos kasdienybė. Pamėgti paskyrą pakviečiau savo draugus, kurie turėjo vaikų, nes maniau, kad mano bevaikiams draugams tai bus neaktualu, nors šiandien manau jau kitaip. Pradžioje dalinausi įvairių gyvių ir mašinėlių nuotraukomis, vėliau, pradėjus iš tiesų rašyti apie motinystę, turėjau minčių keisti pavadinimą, bet galiausiai supratau, kad man šis patinka ir net atsako į blogo klausimą: „mašinos“ čia reiškia izoliaciją ir intymumą, ištinkantį ir besireiškiantį vienu metu, o dinozaurai – tuos ne itin malonius ir gličius roplius tavo pakitusiame gyvenime, kuriuos turi prisijaukinti. Tai gali būti ir baimė, ir atsakomybė, ir nerimas, ir euforija, ir besąlygiška meilė, ir kiti dalykai, kurie mus kontroliuoja. Turbūt galėčiau pasakyti, kad mes kiekvienas gyvename savo mašinose su savo dinozaurais.

O kaip „Mašinos dinozaurai“ persikėlė ir į blogo formatą? Kaip supratai, kad tau jo reikia ne tik feisbuke?

Į blogo formatą persikėlė natūraliai – vien feisbuko paskyra neleido įvaldyti kiek kitokio žanro: lėtesnio, su nuotraukomis ir nuorodomis, galbūt net su pauzėmis. Be to, vieni įrašai pasimesdavo tarp kitų, o įrašų turinys nepriklausė tau. Rašyti blogą mane skatino aplinka, rašantys draugai ir jau susikūrę blogai: tavasis, Vienok.lt, Mamystė ir kiti. Mes nebuvome pažįstamos, bet bendra idėja, atrodė, sklandė ore: kalbėti apie motinystę be perdėto tokios patirties romantizavimo – pateikti nenugludintą jos versiją. Manau, socialinė medija šioje „srityje“ labai „pasitarnavo“ – tik čia galėjau rasti savąją motinystės reprezentaciją.

IMG_2297
Miglė ir dinozauras

Mėgstamiausias man tavo tekstas – „Apie blogerius ir prieraišumą“. Iš jo suprantu, kad blogerių pasaulis tau svarbus („Blogeriai ateina į tavo gyvenimą, ir vėliau tu negali be jų gyventi“). Aš irgi negaliu be blogerių ir jų tekstų jau baisiai daug metų. Net kai neturėjau vaikų, godžiai skaitydavau Austėjos blogą (va čia tai gebėjimas rašyti – kai skaitai apie kažką, kas kaip ir nėra tiesiogiai aktualu). Bet paskui, kai pati tapau mama, ištiko kažkoks štilis – neberadau „mamiškų“ blogų, rašančių apie tai, kas man aktualu, ne apie daiktus, ne apie kūdikio raidą, bet apie mamos patyrimus ir jausmus, tas visas revoliucijas galvoje gyvenant su vaikais. Tokie blogai mano akiratyje pradėjo rastis tik maždaug nuo 2015-ųjų, kai ir pati pradėjau po truputį rašyti. Bet pati sau į tą klausimą atsakyti vis dar nesugebu – tai kodėl mes rašom? Ir kodėl mes tuos blogus taip godžiai skaitom? Iš kur ta priklausomybė, kaip manai?

Aš taip pat bandau suprasti, kodėl mes rašome, nes rašymas tai ir malonumas, ir frustracija, be to, jis atima laiką ir sveikatą ir yra finansiškai pražūtingas užsiėmimas. Taip aš prieinu prie išvados, kad mus svaigina geras tekstas ir artimos idėjos, o svaigintis norisi. Taip ir išsivysto priklausomybė ir godaus skaitymo ritualai. Be to, manau, mūsų būrys rašo, nes nori išspręsti tam tikras problemas, pakalbėti apie įvairias patirtis, surasti bendraminčių, pasitikrinti idėjas. Įdomu tai, kad fiziškumas netampa būtina tokios bendruomenės sąlyga – pakanka žinoti, kad už teksto stovi mano žmogus, jis mane supranta.

Provokacija. Kartais man atrodo, kad poreikis rašyti (ir maniakiškai skaityti) blogus gimsta iš pertekliaus – ne tik minčių ir gebėjimo jas sudėlioti, bet ir laiko pertekliaus. Tai gal blogo rašymas yra paprasčiausia privilegija? Ar dėl blogų turime ko nors atsisakyti?

Nemanau, kad tai yra privilegija. Jei privilegija laikysime keletą valandų netrukdomo kasdienio rašymo, tai, suprantama, tokios privilegijos neturiu nei aš, nei, turbūt, tu savo gyvenime. Tą laiką reikia kažkaip susikurti, „išsiplėšti“ iš savo rutinos, ypač pradedančiajam rašančiam, kurio darbas su tuo nesusijęs. Mes, laisvai samdomi darbuotojai, tarsi rašymo laiko galime „pasigaminti“ dienoje, tačiau darbai dėl to nedingsta. Pastebėjau, kad mokymuose, knygose ir bloguose apie rašymą aptariamos įvairios „technikos“, kaip susikurti rašymo valandas, nes jos nėra natūraliai duotos. Tarkime, jei norėtų pradėti rašyti žmogus, dirbantis biure visą dieną, tai jis rašymui turėtų tik rytus ir vakarus-naktis, atskirais atvejais – savaitgalius. Kartais – pietų pertraukas. Klaidingas įsitikinimas, kad moterys, prižiūrinčios vaikus, gali dar ir rašyti. Kai (arba jei) užmiega vaikai, turi galbūt vieną-dvi valandas, per kurias dažniausiai turi nuveikti kitus darbus. Apie rašymą būnant kartu su vaikais aš net nesvarstau. Man rašymą suteikia bendradarbiavimas ir monotoniškas gyvenimas, rašymo prioretizavimas. Galbūt privilegija yra įsiklausymas į savo poreikius ir tikslingas jų tenkinimas, tačiau taip pat svarbu, kad tai netaptų kito poreikių nepatenkinimu.

Kiek interneto įsileidi į „tikrą“ gyvenimą? Kaip jie tarpusavyje sąveikauja (blogai ir soc. tinklai su „realiu“ tavo gyvenimu)? Ką vienas kitam duoda, ką atima?

Tarsi įsileidžiu daug interneto į savo „tikrą“ gyvenimą, bet iš kitos pusės, turiu nedaug draugų ir dažniausiai bendrauju tik su jais, tai net nežinau, kaip tai reikėtų vertinti: kaip gausų įsitraukimą ar nelabai gausų? Man pačiai labai svarbu suprasti, ką aš veikiu feisbuke, ką jis man duoda, kodėl aš čia esu ir kiek laiko man pakanka jame pabūti, kad susisiekčiau su savo „gentimi“. Įvaldžius feisbuką, išmokus sąmoningai juo naudotis, gali gyventi kur kas pilnavertiškesnį gyvenimą, ypač jei esi fiziškai apribotas erdvėje. Tai yra viena kitą papildančios realybės, bet ne atimančios. Aš nematau jokios skirties tarp jų.

Processed with VSCO with kp2 preset
Miglė ir Kapitonas Amerika

Galiu lažintis, kad Kakės Makės kritika yra skaitomiausi tekstai tiek tavo bloge, tiek „Mašinų dinozaurų“ feisbuke, ar klystu? Kartais man atrodo, kad Kakė Makė turi po lygiai ir fanų, ir heiterių, visgi tai reiškia, kad prekės ženklas yra sėkmingas ir kažką gana giliai kabina ir vaikų, ir tėvų (pa)sąmonėje. Man rodos, kad vaikus labiausiai kabina knygos iliustracijos, ir jos iš tiesų, bent mano akimis, yra nuostabios. O kas kabina tėvus? Ką tokio savo ir taip artimo jie atpažįsta Kakės Makės didaktikoje, tėvų ir senelės personažuose, santykių modeliuose?

Negaliu tiksliai pasakyti, ar mano tekstai apie Kakę Makę yra skaitomiausi, bet jie išprovokuoja diskusijas, ir tai rodo, kad Kakė Makė yra jautri tema. Iš tiesų, būtų įdomu sužinoti, kiek ji turi fanų ir kiek heiterių, tik klausimas, ar tai atspindėtų tikrąją padėtį esant tokiam intensyviam marketingui. Manau, Kakė Makė įvyko dėl mūsų aplaidumo, o šis įvyko todėl, kad Linos Žutautės tekstai ir iliustracijos yra artimos mūsų ankstesniam būviui, kuris nebuvo normalus, bet grįžimas į jį vis dar teikia ramybės ir saugumo pojūtį. Keistis ir peržvelgti savo vertybes yra skausmingas procesas, nelabai malonus. Kita priežastis yra tai, kad visuomenė yra per daug pavargusi ir neturi laiko bei energijos nukreipti savo dėmesį į vaikiškų knygų turinio kritiką, tai netampa prioritetu, ypač jei knygoje išpažįstamos tėvų kartos auklėjamosios praktikos, kurios nugramzdina tėvus į nostalgiją ir patvirtina, kad toks elgesys su vaikais yra tinkamas. Pasipriešinimas tampa dar sunkesnis, kai pradedi idealizuoti kūrėją, dailininką bei laikai jį dorovės ir moralės sergėtoju, savo kūryba pranešančiu mums svarbius dalykus.

Tu studijavai filosofiją, ar ne? Sakyk, kokį pėdsaką filosofija ir jos studijos paliko tavo asmenybei, tavo profesiniam keliui? Kokią įtaką pažintis su filosofija turi tam, kaip patiri motinystę?

Aš niekada nesureikšminau filosofijos studijų, vėliau net stengiausi nuo to atsiriboti ir įgijau kitą specialybę. Tačiau dabar matau, kad šios studijos buvo esminės ir gana stipriai mane formavo. Ar filosofija iš esmės leidžia kitaip patirti motinystę? Manau, kad ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, ji tarsi suteikia priemonių analizuoti ir suprasti savo patirtį, bet iš kitos pusės, tai vyksta nepriklausomai nuo to: kiekviename bloge ar knygoje apie tėvystę matau svarstymus apie santykį su savo kūnu, skirtį tarp savęs ir kito. Apskritai, gimus vaikui dažnai iškyla klausimas, ką reiškia gyventi, kur esu aš, o kur jau nebesu – kokios yra manęs ribos? Ar aš vis dar esu tas pats aš? Dažnai knygose tėvai yra mokomi įvairių atsitraukimo nuo šio santykio praktikų: tarkime, raginami nueiti į kiną, paskaityti ramiai knygą. Tarsi taip tu sugrįši į ankstesnį save, bet man tai nėra būtina, nes to ankstesnio manęs jau nebėra (P. S. man vis dar patinka eiti į kiną ir skaityti knygą). Prisiminiau įstrigusią Lily Gurton-Wachter interpretaciją, kurią man atsiuntė viena gera draugė. Minėta autorė pastebėjo, kad turime įsitvirtinusį karo literatūros kanoną – nuo Iliados iki Irako karo poezijos – kaip kalbėjimą ir gilinimąsi į ribinę žmogaus patirtį, nepriklausomai nuo to, ar tai patyrėme, ar ne. Tačiau negalime to paties pasakyti apie nėštumo, vaiko gimimo ir vaiko auginimo patirtis, nors jos taip pat yra ekstremalios, peržengiančios komforto ir suvokimo ribas, gąsdinančios, įkvepiančios ir tuo pačiu transformuojančios taip, kad po jų žmogus tampa kitu žmogumi. Dėl kažkokių priežasčių mums yra siūloma apie tai nemąstyti, nekalbėti, neanalizuoti, nerašyti, labai staigiai pamiršti ir tiesiog „grįžti į gyvenimą“ kuo greičiau, paskirti sau pasimatymą, gerti mėgstamą latte Gedimino prospekte ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Man tai nepavyksta.

Dar truputį apie filosofiją. Kaip tu filosofijos lauke matai motinystės ir tėvystės temas? Ar jos apskritai egzistuoja? Ar yra tik visiškose paraštėse? Šiuolaikinėje literatūroje šios patirtys, rodos, po truputį imamos kapstyti plačiau ir giliau, ar ne? Gal, tavo akimis, dabar vyksta kažkokia slinktis, pokytis, kai motinystė/tėvystė iš užribio po truputį ateina į ryškesnius tekstus? Ar čia tik mums, priklausomybiškai ieškančioms tokių skaitinių ir savo patirčių patvirtinimų juose, taip atrodo, nors realiai nėra faktais pagrįsta teisybė?

Negalėčiau išsamiai apžvelgti šių tendencijų, tačiau kiek stebiu ir domiuosi tuo, matau, kad literatūroje šiuo metu įsitvirtina, o gal net jau yra įsitvirtinusi, kitokia žiūra. Taip pat kine ir šou kultūroje atsiranda atviro kalbėjimo apie tėvų problemas. Tuo pačiu manau, kad slinktis dar vyksta ir vyks. Nes tema iškart sukelia daug įvairių reakcijų, kaip kokia Kakė Makė. Egzistuoja įsitikinimas, kad apie tėvystę turi atsiliepti tik pakiliai, o jei to nedarai, vadinasi, nemyli savo vaikų arba esi labai blogas žmogus. Bet jei mes gebėtume prakalbti ir priimti įvairų spektrą patirčių be išankstinio nuteisimo, manau, mums visiems palengvėtų.

Ačiū, Migle ❤

Advertisements

3 thoughts on “Visi gyvename savo mašinose su savo dinozaurais. Kodėl apie tai rašome blogus?

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s