Praeitą savaitę džiūgavau, kad man pavyko misija, kurios sėkme pati iki galo netikėjau: išgyventi knygų mugėje visą dieną su trimis vaikais ir netgi tuo pasimėgauti. Tai įmanoma! Bet neapsigaukit, tai neįvyko lengvai, be išankstinio pasiruošimo ir be geros bandymų-klaidų sesijos praeityje.

Kol vaikų dar neturėjau, knygų mugė man buvo visiškai kažkas. Pirmą kartą į ją patekau paskutinėje mokyklos klasėje, gavau pakvietimą į mugę kaip rašinių konkurso „Laiškas rašytojui“ viena laimėtojų. Renginyje turėjau susitikti su Gintaru Beresnevičium, kuriam tą laišką ir rašiau, bet ačiūdie, kad jis neatėjo – nežinau, ką būčiau sakiusi, kur dėjusi rankas, kaip neišprotėjusi iš jaudulio, ir apskritai su rašytojais, poetais ir filosofais geriausia bendrauti per jų tekstus. Bet pati mugė buvo nereali dovana – niekaip negaliu pritarti skeptikams, ją vadinantiems „knygų Akropoliu“ ar „knygų Kaziuko muge“. Atmosfera visiškai nereali. Jos įsukta studijų metais susikūriau privalomą knygų mugės ritualą – važiuodavau ten visada penktadienį ir praleisdavau joje visą dieną. Namo grįždavau išūžta skaudančia galva ir nuo knygų tampymo krentančiom rankom, bet įkvėpta ir laiminga kaip vaikas.

O tada gimė mano vaikai, ir kai joms buvo devyni mėnesiai, kaip priklauso, vėl atėjo knygų mugė. O aš į ją neatėjau (kas buvo? turbūt, sirgo vaikai, o pati irgi tuo metu nebuvau pati sveikiausia). Ir kokio masto tai buvo tragedija! Be knygų mugės aš miriau. Miriau socialiai ir miriau kaip kultūros vartotoja. Mirė mano šventi ritualai, tapau iki kelių įbetonuota į buitį, o būtis iš manęs buvo atimta suvisam. Turbūt net verkiau.

Bet kitais metais dviejų neturinčias dvynes su vyru jau tempemės į mugę. Koks nusivylimas – pasirodo, su dviem vaikais taip sunku irtis tarp stendų didžiojoje salėje (mano ankstesniame rituale buvo numatyti kokie trys skirtingo įdėmumo tos salės apėjimo ir iššniukštinėjimo ratai; tuo tarpu su vaikais pirmasis žvalgomasis ratas buvo ir paskutinis). Taigi, pirma pamoka: su vaikais knygų mugėje didelio spontaniškumo tikėtis nereikia. Geriau visas knygas, kurių būtinai nori, žinoti iš anksto ir tik atvykus į mugę, kada žmonių dar ne tiršta minia, jas visas susirankioti.

Antra pamoka: visais įmanomais būdais vengti minių. Minios formuojasi vakarais ir savaitgaliais, todėl tobuliausias laikas mugėje su vaikais – ketvirtadienio arba penktadienio rytas.

Trečia pamoka: vaikų salė ir kūrybinė studija „Knygų šalis“ yra nuos-ta-būs dalykai. Vaikams ten tikrai patinka, ypač tiems, kurie jau nori kažką meistrauti ir kurti patys. Daryti darbelius įvairiausiomis technikomis galima nuo kokių trejų metų – tikrai. O dirbtuvių pasirinkimas visada didelis ir įvairus. Tik nereikia turėti iliuzijos, kad maži vaikai ten bus užimti ar užsiims patys, o jūs tuo metu galėsit lėkti į suaugusiųjų salę ar renginius. Ne, taip nėra. Čia gal labiau patikslinimas turintiems kūdikius ir didelius lūkesčius ateičiai – vis dėlto knygų mugė su vaikais yra kažkas labai labai skirtingo nei knygų mugė be vaikų; lėtesnė, nebe vien apie tave, nebe vien dėl tavęs, bet ji žavi savaip.

Ketvirta pamoka: nepamiršti gerti daug vandens ir pavalgyti. Kiek įmanoma, ir pailsėti, daryti ramybės pertraukas. Beje, knygų mugėje įmanoma ir numigti pietų miegą vežimėlyje – eksperimentiškai įrodyta. Bet reikia nutaikyti laiką, kai vaikų salėje nevyksta renginiai ar koncertai, viską sumalantys į baisingai triukšmingą erzelį. Arba pasiieškoti ramaus kampelio antrame aukšte.

Man pačiai neįtikėtina, bet šiemet su visais trim vaikais pavyko sudalyvauti net viename knygų mugės renginyje, Loretos Vaicekauskienės sudarytos knygos „Lietuvių kalbos idealai“ pristatyme. Vėlgi tokiam žingsniui reikia pasiruošti – vaikai turėjo krūvą knygų vartymui, dovanotus naujus „Playmobil“ žmogiukus, bet ramybei viso renginio metu palaikyti to neužteko. Mane išgelbėjo drėgnos servetėlės – paprastai tokie dalykai vaikus pradžiugina ir užima milijoną kartų smarkiau nei „tikri“ žaislai. Dar, žinoma, pristatyme turėjau visą komandą pagalbos (ačiū sesei Ievai ir Miglei iš „Mašinos dinozaurai“).

Žodžiu, bandykit, nebijokit, klyskit, ieškokit sau tinkamų būdų, mokykitės, imkite vaikus į didelius renginius, jie ten gauna įkvėpimo ir auginasi savus ritualus, brandina savą meilę knygoms ir kultūrai. Tokias patirtis su vaikais aš prilyginčiau keliavimo patirčiai: tai taip pat nelabai patogu, taip pat visiškai kitaip nei be vaikų, tai toks pat savojo ego išjudinimas iš komforto zonos, bet mainais į visa tai vaikai gauna neišdildomų įspūdžių, mokosi pasaulį, mokosi nebijoti, mokosi veikti ir būti savarankiški. Galiausiai, tiek vaikai, tiek tėvai, kai jau gerai susigroja, praleidžia nuostabų ir kokybišką laiką kartu.

Ir vienas liūdnokas pagalvojimas. Vis dėlto, kaip ir kelionės su vaikais, taip ir masiniai renginiai, kuriuose mažieji įsilieja į minią, daliai šalia esančių žmonių būna iš principo nemalonūs, nes vaikų žaismė ir padidinta chaoso grėsmė juos akivaizdžiai veda iš kantrybės. Ta dalis žmonių tiesiog negali pakęsti jų erdvėje esančių vaikų. Ir aš nekalbu apie klasikinės muzikos koncertus, teatro spektaklius ar kitas erdves, kuriuose normalu tikėtis maksimalaus susikaupimo ir ramybės. Knygų mugėje deja irgi buvo vienas toks nemalonus susidūrimas. Antrojo aukšto koridoriuje, kur žmonės susėdę ant žemės tiesiog ilsėjosi po renginių, mugės savanorė mus paragino sutramdyti vaikus, nes jie per daug juokėsi. Renginyje už durų tuo metu vyko koncertas, taigi vaikų juokas ten tikrai negalėjo drumsti tylos. Jis tiesiog nervino tą vieną konkretų žmogų.

Ir tuo pačiu prisiminiau, kaip pirmajame gyvenime mano skrydyje su vaikais (dvynukėms tuo metu buvo pusantrų) iš vyresnio vyriškio gavome pastabą, kad „gadiname žmonėms atostogas“. Nes skrendame su vaikais. Jos, vėlgi, neklykė viso skrydžio metu, bet ir netylėjo lyg vandens į burną prisisėmusios. O kartais atrodo, kad tik toks – visiškai tylus, ramus, sutramdytas, net nejudantis vaikas – gali būti viešumoje nesulaukdamas nepakančių žvilgsnių ir komentarų. Bet neužtvenksit upės bėgimo, piktieji tvarkmėgiai, mes eisim į knygų mugę, į lėktuvus, į parkus, aikštes ir gatves, į kavines, į renginius ir visur kitur, kad taip mūsų vaikai išmoktų būti žmonėse ir priimti pasaulį visokį. Kad neišsigąstų to trupučio chaoso grėsmės, kai į jų teritoriją įžengia kažkas kuo nors savitas ar kitoks.