Ar būna per daug atvirumo?

Balandį kino teatrus pasieks filmas „Tully“, istorija apie pervargusią trijų vaikų mamą ir jos kasdienybės kovas. Nepagražintas, neužmaskuotas, su Charlize Theron pagrindiniame vaidmenyje. Be makiažo, su nutampytom trikotažinėm kelnėm. Jau ir Hollywoodas pradeda rodyti tikras mamas. Tai labai aiškus signalas, kad tokio tipo kalbėjimas nebėra visiškose paraštėse, kad jis nebesislepia tik išsiverkimuose ant peties artimiausiai draugei ar pusiau slaptuose anoniminiuose forumų susirašinėjimuose. Jo kol kas nepamatysi blizgių žurnalų ir TV laidų centre, kur motinystė vis dar dažosi lūpas, bet kalbėjimas apie realius tėvystės (ir apskritai gyvenimo) iššūkius yra tai, ką galima rasti visai nesunkiai, jei tiktai nori tai išgirsti ir apie tai kalbėtis.

Atviros motinystės istorijos pasipylė kaip atsakas tiems neapčiuopiamiems tabu, į kuriuos nuolat visu svoriu atsitrenkdavom po vieną klaidžiodamos tamsoje. Lietuviškai atvirumo bangą pirma atvėrė tikriausiai „Mamystė“, po to – „Mamalogas“, „7 taškai“, vienok.lt, „Mašinos Dinozaurai“ ir jūsų kuklus tarnas. Pamažu per porą metų atsirado kambarys, kur tų tabu nebėra. Ta niša nėra didelė, bet ji egzistuoja, ypač internete ją nelabai sunkiai gali rasti visos ir visi, kam aktualu kalbėti apie įvairius jausmus ir patirtis, lydinčius tėvystę.

O kas dabar? Koks bus kitas žingsnis, kita banga, kitas iššūkis? Gal atvirumas atsibos, išsisems, tiesiog pasibaigs kaip laikina mada? Gal vis dėlto po truputį imame nuo atvirumo pavargti? Gal… atvirume po truputį imame pristigti pozityvių gyvenimo su vaikais akcentų?

„Bet jau tas tavo blogas tai kažkoks bėdų turgus. Maištai, šešėliai, traumos, baimės, vis kažkokie egzistenciniai demonai ir baubai. Tai čia tokia ta tavo realistinė tėvystė, nepagražinta motinystės kasdienybė? Negi ji iš tikrųjų tokia baisi?“. Sulaukiu tokių klausimų (pabumbėjimų) artimoje aplinkoje.

Pati irgi kartais susimąstau – kur iš tiesų tos atviro kalbėjimo apie gyvenimą su vaikais ribos? Gal pamažu imame persisotinti tokio (didelio, sunkaus, bekompromisio) atvirumo?

Aš tai ne, nepersisotinu, nors skaitau godžiai ir daug. Būna, išsiverkiu su rezonuojančiom Scary Mommy istorijom, su pasakojimais apie gyvenimo iššūkius, netektis, visokio plauko egzistencinius demonus ir baubus. Ir kiekvienoje tokioje istorijoje matau ne tik skausmą, ne tik visus tuos negatyvius dalykus, ne šiaip „bėdų turgų“ – tame sodriai tamsiame fone išryškėja labai daug meilės, stiprybės ir šviesos, kai net sunkiausius dalykus išgyvenę žmonės pasiryžta dalintis savo kelione ir atradimais pakeliui.

levitation
© Ūla Šveikauskaitė

Toks atvirumas išlaisvina, o tas nemalonus niežėjimas, kurį suteikia savo atvirumu nepatogios istorijos yra labai reikalinga terapija. Ji padeda suvokti, kad laikas negydo žaizdų, kad jas gydo tik galimybė kalbėti ir būti išgirstai/-am. O kiekviena tapsmo mama, kiekviena tapsmo tėvais istorija šia prasme taip pat yra egzistencinis virsmas, pilnas visokių jausmų ir patirčių, ir visus juos reikėtų iškalbėti, išrašyti ar kitaip išleisti pasiganyti užuot vaidinus laimę per sukąstus dantis.

Tik ar yra kažkokios ribos atvirumui?

Labai priartėjusi prie šios ribos jaučiausi kalbėdama ir rašydama apie savo gimdymo traumą. Tačiau ta istorija buvo svarbi bent keletui panašioje situacijoje atsidūrusių žmonių, su kuriais nebūčiau galėjusi susitikti, pasikalbėti, pasidalinti gyvai. Turbūt tame slypi to atvirumo prasmė.

Daniško auklėjimo vadovėliai sako, kad atviras kalbėjimasis su vaikais apie įvairius, taip pat ir sudėtingus jausmus, egzistencines patirtis, ugdo jų psichologinį atsparumą ir brandina juos kaip asmenybes. Bet vaikų akivaizdoje demonstruotas žirafos paskerdimas Kopenhagos zoologijos sode – turbūt jau šiek tiek per atviras ir per nuoširdus pasakojimas apie mūsų visų prigimtį? O gal visai ne? Nežinau, klausiu.

Turbūt tiesa apie sveiką atvirumo matą, kaip ir dažnu atveju, slypi kažkur vidurio kely tarp žirafos skerdimo ir steriliai mandagaus pasišnekučiavimo prie arbatos. Turbūt vientisas ir nuolatinis aukščiausios prabos atvirumas gali būti per daug intensyvus, o mes, rašantys apie tėvystę ir vaikus, gal tikrai kartais pamirštam paminėti, kad vienoje rankoje laikydami sunkumus ir iššūkius kitoje gi saugome pilnas saujas nuostabių, į nieką neišmainomų akimirkų ir su niekuo nepalyginamą pilnatvę. Kartais pamirštam radikaliai atvirai pasipasakoti apie tėvystės gėrybes, ir netgi sau patiems priminti reguliariai jomis pasidžiaugti. Stengsiuosi tai prisiminti. Šia prasme vis pasidžiaugiu blogu „Švelni tėvystė“ ir jame palaikomu atvirumo balansu. Balansas: galbūt tai ir bus nauja atviro kalbėjimo apie tėvystę tendencija?

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s