Vienas dalykas, kurio atsiradus vaikams sumažėjo tiesiog drastiškai, kurio visą laiką baisiai trūko, apie kurį nuolatos svajojau – taip taip, kelionės. Du kūdikiai, sveikatos problemos, taupymas saviems namams – viskas susivienijo prieš kelionių hedonizmą. Atsimenu, kaip aplipusi kūdikiais ir nepasikeldama iš lovos kasdien gūglindavau lėktuvo bilietus į Lisaboną ir nakvynes Barselonoje. Po to skaitydavau knygas apie Italiją ir Kiniją, kurį laiką tokios buvo vienintelės mano kelionės.

Kai prieš du metus keletui dienų ištrūkau pas draugus į Kopenhagą, atsimenu, įsigalvojau, kaip būtų gerai metus ar kelis ten pagyventi su visais vaikais. Paskui prisiskaičiau knygų apie danišką auklėjimą ir ta idėja dar giliau įsišaknijo galvoje. O svajonės, žinia, yra linkusios pildytis, tik nebūtinai paraidžiui. Žodžiu, summa summarum, jau gera savaitė kaip su visais trim vaikais gyvename vos pusvalandis nuo Kopenhagos. Bet visgi ne Danijoje, o Švedijoje.

Jausmas toks, lyg tai, ką čia darome, nebūtų iki galo rimta. Gap year, eksperimentinė ekspedicija, nuotykis. Kai kas apskritai pasakytų, kad nesąmonė. Taupyti namams, juose pagyvenus metus susikrauti porą krepšių, tris vaikus ir išvažiuoti į visišką minimalizmą Švedijoje. Betgi taip, tai Nuotykis ir ta išlauktoji Kelionė, pagaliau pasaulio parodymas vaikams kartu labai aiškiai žinant, kad ir kur yra namai, kurie visada laukia išsilaksčiusių ir parsirandančių.

Ir Švedija, bent kol kas, tikrai nenuvilia. Žinoma, su trim vaikais per pirmą savaitę dar nespėjau aplankyti visų Malmės galerijų, bibliotekų ir muziejų, vis dėlto paprastosios buities čia yra nė kiek ne mažiau nei namie. Bet pavyko keletą kartų ištrūkti į miestą, juolab, kad oras, kaip ir Lietuvoje – fantastiškas. Pradėjome tyrinėti Malmės parkus, ir akims raibstant nuo užsiėmimų vaikams gausos, prisiminiau savo sesės reportažą iš Berlyno ir jos išvadą, kad vaikams miestuose pačios įspūdingiausios patirtys gali būti visai ne edukuojančios ir visaip prusinančios ekspozicijos, o paprastosios žaidimų aikštelės, jei tik jų yra daug ir jos visos skirtingos. O čia viename parke jau matėm netgi dviračių-paspirtukų-balansinių dviratukų poligoną, kur galima mokytis važinėti čia pat pasiskolinus ir važiavimo priemones, ir šalmus.

Galiausiai, pirmosios savaitės įspūdžių apibendrinimas: sugriuvę ir pasitvirtinę mitai apie švedišką gyvenimą.

1. Švedija yra absoliučios tolerancijos vaikams šalis – kol kas visiškai pasitvirtino. Mieste pilna vaikų, nuo mažutėliausių kūdikėlių iki paauglių, kiekviename žingsnyje matyti nuoširdus rūpestis, kad jie turėtų kur save padėti (žaidimų aikštelės, parkai – kol kas tik tiek pavyko ištyrinėti, bet tikiu, kad visko yra daug daugiau).
2. Švedijoje vyrai prie vaikų auginimo prisideda tiek pat kiek ir moterys – bent iš to, kas matyti viešojoje erdvėje, visiškai taip. Tėčiai įsitraukę, tėčiai visur, tiesiog gražu pažiūrėti. Pavyzdžiui, šeštadienio rytą miesto parke tėčių su vaikais yra žymiai daugiau nei mamų (santykis maždaug 8:2). Žinoma, tai tik pirminis ir paviršutiniškas pastebėjimas, bet kol kas įspūdis būtent toks.
3. Švedai dirba griežtai apibrėžtomis darbo valandomis, po šeštos valandos vakaro ir savaitgaliais visi eina namo žiūrėti televizoriaus – ne. Šalia mūsų namų yra gigantiška parduotuvė, kuri dirba Alla dagar 6-22, įskaitant savaitgalius, Velykas, Kalėdas ir visas kitas šventines dienas. Ir ji tik viena iš daugelio tokių darboholiškų vietų. Švediškasis socializmas tuo tarpu verkdamas rūko kamputyje.
4. Švedai yra švaros maniakai ir visiškai netoleruoja graffiti, jie nuvalomi nuo miesto sienų vos pastebėti – visiška netiesa, bent Malmėje. Čia grafičių pilna, ypač hipsteriškos dvasios Möllevången rajone, kuris dar vadinamas mažuoju Berlynu ar mažuoju Kreuzbergu.

Kol kas tiek įspūdžių, bet tikiu, kad bus dar daug tokių pamojavimų iš už jūros. Iki susirašymų!