Švediški dienoraščiai. Malmö

Trečia švediška savaitė. Skandinavai juk daug laiko praleidžia lauke, tiesa? Tai labai geras įprotis, vertas kopijavimo – galbūt todėl stengiamės išnaudoti kiekvieną progą išlįsti į miestą ar bent į žaidimų aikštelę šalia namų. Trys įdomiausi Malmės akcentai, kuriuos spėjom užčiuopti per šį laiką, mums pasirodė parkai, gyvūnai ir žmonės.

Parkai

Kol kas spėjome aplankyti tris turbūt didžiausius Malmės parkus. Pirmas, kurį aptikome beveik netyčia ir buvom visiškai apžavėti, vadinasi Folkets Park. Vat jį aš norėčiau pasiimti ant delno ir su visais jo įrengimais ir gausiomis veiklomis vaikams persinešti į Vilnių. Ten yra viskas, ko tik galėtum panorėti – sūpynės, karstyklės, batutai, dviračių ir paspirtukų poligonas, riedlentininkų erdvė, terariumas-zoologijos sodas, baseinai ir fontanai, kavinės, šokių erdvė, mini golfas, miesto daržas, vaikų teatras… Vasarą tų erdvių ir pramogų turbūt pasimatys ir dar daugiau. Visiškai įsimylėjau šitą vietą ir skelbiu ją Malmės atrakcija vaikams nr. 1. Kiti du didieji miesto parkai – tokie labiau klasikiniai, juose daugiausia erdvės skiriama ne vaikų veikloms, bet gamtai (bet ar gali gamta lietuvį labai nustebinti? Gali, tikrai, bet apie tai plačiau – kitoje pastraipoje). Žodžiu, vienas „gamtos“ parkas Pildammsparken – toks gana laukinis, „valdorfiškas“. Jame vaikai bėgioja natūralioje aplinkoje, laipioja žemai besirangančiomis medžių šakomis, ant jų čia pat ir supasi. Parkas skirtas ir piknikams, grilinimui, tiesiog buvimui gamtoje. Bet mums po pirmojo parko pramogų pasirodė blankokas (nors jame veiklų ir įrengimų vaikams taip pat yra, bet akcentas ten ne tas). Didžiausias ir seniausias Malmės parkas – šalia senamiesčio esantis Kungsparken, didelis, pilnas kanalų, tvenkinių ir šiek tiek labiau prijaukintos gamtos nei Pildammsparken. Bet irgi ne favoritas, nes kai jau turi aiškią pirmąją meilę, tai kiti, kad ir didesni, kad ir kažkuo stipriai besipuikuojantys konkurentai, stoja į antrą eilę ir tiek.

Antanius_1
© Pterodaktilis, Folkets Park, Malmö

Gyvūnai

Prieš atvažiuodama į Malmę perskaičiau žinią, kad čia nerekomenduojama lankytis ornitofobams – žmonėms, paniškai bijantiems paukščių (arba taip ir neatsigavusiems po Hitchcock’o filmo „Paukščiai“ siaubų). Ir iš tiesų, Malmė yra ornitofobų baubas, bet ornitologų laimė, nes paukščių čia pilna lyg kokiam Ventės rage, ypač migracijų sezono metu. Su vaikais vaikščiodami lauke įpratom žaisti lizdų skaičiavimo žaidimą, nes kol medžiai dar be lapų, lizdai labai gerai matyti kas penktame žingsnyje. Beje, nuosavą lizdą turime ir už vaikų kambario lango, galim užsiimti ir užsiimame ornitologine praktika – šarkų šeimos kasdienio gyvenimo stebėjimu. Taip pat su vaikais šiek tiek mokomės pažinti paukščius, bent tuos įprasčiausius, kuriuos atpažįstu pati. Malmės paukščių top trejetukas: keršulis (Columba palumbus), šarka (Pica pica) ir visokiausių padermių kirai (Larus). Juos matai ir girdi beveik nuolat ir beveik visur, tai niekada nesijauti normaliai vienišas. O kur dar kuosos, varnėnai, strazdai, antys ir kiti retesni arba dar apskritai nematyti draugai. Daugiau apie Malmės paukščius galite paskaityti štai čia.
Be paukščių, įdomu ir tai, kad pačiame mieste gyvena ir žinduoliai – gyvenamųjų namų kvartaluose laksto kiškiai (ar kažkokie laukiniai triušiai?), o važiuodami iš „Ikėjos“ miesto pakrašty matėm besiganančią stirnų bandą (!).

DSC06050
© Pterodaktilis

Žmonės

Malmė yra tautų katilas, čia parke per pusvalandį gali išgirsti šnekant švediškai, angliškai, arabiškai, portugališkai, lenkiškai, turkiškai, kiniškai, prancūziškai ir vėl arabiškai. Šis miestas yra Švedijos ryšys su žemynu, jį su Kopenhaga ir Danija jungia vienas ilgiausių Europoje Oresundo tiltas. Šia kryptim į Malmę plūsta ne tik patys įvairiausi paukščiai, bet ir žmonės, o tai – irgi vienas iš miesto išskirtinumų. Kažkur skaičiau, kad net kas trečias žmogus, gyvenantis Malmėje, yra gimęs ne Švedijoje. Viena vertus, tai kuria daugiakultūrio „mažojo Berlyno“ pojūtį, bet, jei žiūrėtume iš kitos pusės, mieste juntamas gana ryškus pasidalinimas erdvėmis, kai tam tikruose kvartaluose švedų kalbą apskritai gana sunku beišgirsti ar beišskaityti net parduotuvių pavadinimuose. Iš to kyla šiokia tokia įtampa, gandai, sensacijų medžioklė. Štai, ir man rašant šį tekstą, 15min.lt išpublikavo dar vieną straipsnį apie imigrantų keliamus pavojus Švedijos miestuose. Kiek tame apčiuopiamos tiesos, o kiek – kultūriniais skirtumais grįsto nesusikalbėjimo ir gandų – atsakyti negaliu, galiu tik papasakoti, kad gyvenu visai netoli Silvanos Imam apdainuotojo Malmės rajono Rosengårdo, kuris vadinamas vienu pavojingiausių, yra apipintas visokiausiom siaubo ir keistenybių istorijom. Kai praėjusiais metais Donaldui Trumpui išsprūdo mintis apie Švedijoje vykstančius neramumus (kurių tikrovėje nebuvo), būtent į Rosengårdą suplūdo minios žurnalistų iš visų svarbiausių medijų. Ir ką jie pamatė? Ogi nuobodoką daugiabučių kvartalą, kuriame, po teisybei, gyvena daug imigrantų. Mano įspūdis kol kas panašus, bet tiesa ir tai, kad čia gyvendama jaučiu atsigaunantį jau kadų kadaise besiatrofavusį miesto sociologės raumenį. Taigi trumpas apibendrinimas apie gyvenimą Malmėje – nors čia ir Švedija, bet tikrai nenuobodu.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s