Vakar šiaurės paštas pagaliau man atnešė ilgai lauktą naująjį „Mamystės“ leidimą, tik nudaužtu kampu. Kaip džiaugiuosi, kad „Mamystė“ gyvena antrą gyvenimą! Kaip gerai, kad Aušros ir Lauros fotografijų ir interviu projektas netapo tik mamų, auginusių mažus vaikus prieš keletą metų, nostalgijos simboliu. Juk planuoti, lauktis, gimdyti, auginti yra amžina aktualija. O naujoji mamystės prieangyje besispiečianti karta, gimusi jau ir nepriklausomybės metais, knygoje tikrai atras daug sau svarbių ir išgyventų emocijų, požiūrių, klausimų, atsakymų.

Skaitau šią antrąją „Mamystę“ ryškiai žaliu viršeliu su kai kurių istorijų pratęsimais „po metų“ (čia juk praktiškai antras išlaukto serialo sezonas!) ir galvoju, kad pirmasis leidimas greičiausiai buvo šiek tiek praaugęs laiką, nes jame kabinamos temos dabar gal net dar aktualesnės. Tapsmo mama procesas, besitęsiantis mėnesių mėnesius, nors tikėjaisi, kad jis įvyks per valandą. Naujos savęs ieškojimas, kautynės su savuoju ego, imtynės su idealybės lūkesčiais ir kreivais virtualaus pasaulio veidrodžiais. Būdų būti mama neaprėpiamos įvairovės parodymas ir raminantis apkabinimas per pečius, jei nesiseka visko sklandžiai atlikti „pagal vadovėlį“ ir gauti dešimtuko iš mamystės. Galiausiai, palaipsniui ateinantis ramybės su savimi ir pasauliu atradimas.

Apie išlaisvinantį tapsmo mama procesą, kurį ne tik knygoje, „Mamystės“ bloge, bet ir įvairiuose pokalbiuose išsamiai analizavo Aušra, galima galvoti kaip apie naująją paauglystę, kai jau būdama susiformavusiu drugeliu iš naujo save vynioji į kokoną, pamažu vėl virsti apybjaure lėliuke, iš kurios išsigraužia kokybiškai naujas, truputį kitoks negu anksčiau, drugys. Galintis ištverti ir suprasti šiek tiek daugiau nei kada nors iš savęs tikėjosi.

„Mamystės“ fane tapau nuo pirmo perskaityto blogo teksto, kai dar buvau dvimečių dvynukių mama. Sekiau online pasirodančius interviu su „eilinėmis“ mamomis apie jų buitį ir būtį su vaikais, kuriuos suskaitydavau kaip kokius trilerius, kai laukiausi antrąsyk. Pirmoji „Mamystės“ knyga pasirodė, kai mano trečiagimiui ėjo trečias mėnuo. Ją surijau per pusantros dienos, žindydama parašiau pirmąją knygos apžvalgą. Skaitydama antrąjį knygos leidimą matau, kad ji turi daugybę sluoksnių ir galybę skirtingų akcentų. Vienaip jos istorijas nuskaitys apie mamystę dar tik galvojančios, kitaip – kūdikių mamos, trečiaip – auginančios vyresnius vaikus. Bet tikiu, kad visas pasieks knygos transliuojama ramybė ir įkvėpimas mamystei. Ne tobulai, o paprastai.

Pabaigai – pora pastraipų iš mano rašyto antrojo „Mamystės“ leidimo pratarmės:

Motinystėje telpa ir paradoksaliu būdu dera radikaliai skirtingos moterų patirtys. Viename kadre – išaukštinta, rami, šviesi archetipinė madona su gražutėliu vaikeliu ant rankų. Kitame – dėl chroniško neišsimiegojimo elementarius žodžius pamirštanti, nuolatos panikuojanti, kasdienybės chaose įklimpusi mama ir kūdikis, su kuriuo ji visiškai „nesusišneka“. Tai laisvai gali būti du tos pačios moters paveikslai, skirtingų jos motinystės etapų stop kadrai.

 

Pirmąjį stop kadrą matysime dažnai ir visur, nes tokia yra buvimo mama siekiamybė. Antrąjį dažniausiai pasilaikome sau, jis beveik neprasprūsta į viešumą, kalbėti apie jį ilgą laiką apskritai buvo tabu. Paradoksas čia tas, kad archetipine ramia, savimi ir vaiku pasitikinčia madona paprastai ne gimstama, ne tampama savaime, o išmokstama būti. Mokomasi ilgai ir sunkiai, klystant ir vis bandant iš naujo, augant, ilgai ir skausmingai neriantis iš senos lūkesčių ir knyginių įsitikinimų odos. Kitaip tariant, į pirmąjį etapą atvykstama tik per tą nelabai patrauklų antrąjį – mamos išbandymų etapą.

Su Motinos diena visas laukiančias, besilaukiančias ir sulaukusias ❤