„Kai neturėjau vaikų, buvau labai liberali mama“

Žinote tą efektą, kai (kažkodėl dažniausiai naktį) įsijungia genialumo režimas ir žodžiai (ar kažkas kito, ką gamini) pilasi tarsi savaime ir dėliojasi į tokius tobulus darinius, kad net negali savim atsistebėt? Paskui iš ryto žiūrint į tuos genialumo protrūkius kartais nebesusijungia prasmių gijos ir viską tenka pilti į šiukšlyną, bet kitais kartais rezultatas net ir išmiegojus atrodo plius-minus neblogas. Taip buvo ir su šio pokalbio gimimu. Kai dar miegodavom su antragimiu vienoje lovoje, jis gulėdavo šalia manęs, bet kartais imdavo pasiutusiai vartytis ir su trenksmu įsiversdavo į tarpą tarp manęs ir savo tėčio, kur toliau miegodamas tęsdavo įnirtingą vartymąsi. Po vienos tokios apspardytos nakties iš savo vyro gavau el. laišką: „Nežinau, ar čia baisiai protinga, ar truputį kvaila, bet aš darau tavo interviu tavo blogui. Ką manai? Klausimai prisegtuke“. Buvo įdomu, tik atsakyti į tuos klausimus man užtruko visus tris mėnesius. Bet štai rezultatas:

Labas, Pterodaktili. Kodėl tu Pterodaktilis? O kodėl rašai?

Labas. Pterodaktilis buvo mano internetinis vardas nuo -iolikos, ir kai blogui prireikė pavadinimo, jis kažkaip natūraliai prilipo. Man jis yra apie tėvišką ir mamišką kasdienybę, kai neišvengiamai tampi kažkokiu keistu gyvūnu, nes turi suderinti galybę skirtingų, ne visada lengvai tarpusavy derančių interesų ir pareigų. Rezultatas – pterodaktilis, chimera, vienaragis, kentauras ar dar koks nors nei velnias, nei gegutė. Dar „Pterodaktilis“ yra apie mūsų visų situaciją šiais laikais šioje visuomenėje, nepriklausomai nuo to, turime vaikų ar ne. O ji tokia, kad vis įprasčiau darosi neturėti vienos vienintelės mano „aš“ apibrėžiančios veiklos, vienos tiesine trajektorija konstruojamos karjeros, kurią pradedam po studijų ir baigiame sulig pensija. Ne, mes dažniau dirbame per kelis skirtingus darbus, truputį čia, truputį ten, ir taip vienas žmogus savyje sutalpina ir paukštį, ir dinozaurą. Mano paukštis yra sociologija, o dinozauras – žurnalistika. Jie vienas kitam ir padeda, bet ir trukdo, nes žurnalistas, negalintis apsieiti be sociologinio žvilgsnio, tampa nepriimtinas greitai ir lengvai virškinamai medijai; o sociologas, flirtuojantis su žurnalistika – atvirkščiai, dažnai bus kaltinamas per dideliu paviršutiniškumu, akademiško tikslumo trūkumu. Bet aš tikiu, kad šie poliai visgi suderinami žanre, kuris vadinamas lėtąja, kokybiška, gilia žurnalistika.

O rašau aš turbūt tam, kad neparašyti sakiniai ir pastraipos neišsprogdintų galvos. Pirmą savo laikraštį pavadinimu „Rozalytė“ (toks buvo ir mano katės vardas) išleidau penkerių, jame buvo apžvelgtos visos esminės 1990-ųjų naujienos. Nuo to laiko rašymas man yra viena iš natūralių būsenų, keičiasi tik žanrai ir medijos.

skrendantis ptero
© Ūlos Šveikauskaitės iliustracija

Pterodaktili, esi labai stiprus ir atkaklus paukštis, kaip manai, iš kur tai?

Kai man kas nors pasako „tu stipri“, aš nežinau, ką atsakyti. Tie pasakymai turbūt susiję su tuo, kad per penkis pastaruosius metus mano gyvenimas tarpais primindavo žemės drebėjimą. Dvynių gimimas, didelės mano pačios sveikatos problemos, pačių artimiausių žmonių ligos ir mirtys, dar vienas nėštumas ir trečias kūdikis, kraustymasis į kitą šalį: įvykių buvo daug ir beveik visus juos galėtum pavadinti kriziniais.

Stipriais dažnai vadina žmones, kurie gyvena su dideliais iššūkiais ir iš pažiūros atrodo „susitvarkantys“, neišprotėję, nepalūžę, netgi pozityvūs. Bet prie nefasadinės stiprybės prieini tik tada, kai sau leidi būti silpnai, kai ieškai ir priimi pagalbą, kai nebijai būti pažeidžiama. Dar labai svarbu, kad šalia būtų žmonių, kurie išklauso, išbūna, pasiūlo pagalbą, eina šalia (ačiū).

Manau, kad tavo blogui kiek trūksta poliarizacijos – aštrumo ir teisuolių paerzinimo, ar tai kada nors pasikeis?

Turbūt ne. Man įdomu suprasti argumentus ir motyvus, dekonstuoti dalykus, kurie atrodo keisti ir nepriimtini, o kai supranti vidinę logiką, pykčio nebelieka.

Kokiais trim neteigiamais žodžiais galėtum apibūdinti savo šeimą?

Garsi (visi daug rėkia), ūmi, intensyvi (bet čia gal ne visada blogai?).

Kaip kinta tavo vidinis liberalas ar konservatorius (kuo save belaikytum) auginant vaikus? Ar lyginant su išankstinėmis nuostatomis labiau kontroliuoji-reikalauji, ar paleidi savieigai vaikininkystės vyksmą?

Kai neturėjau vaikų, atrodė, kad gyvenimas su jais bus toks savaime plaukiantis, intuityvus. Tikėjausi, kad vaikai iš prigimties yra geri ir su jais sutarti didelių pastangų nereikia. Kai neturėjau vaikų, buvau labai liberali mama. Bet tikrovėje viskas pasirodė sudėtingiau. Pasirodo, vaikai patys nenusibrėžia ribų ir jų nesilaiko savaime. Pasirodo, jei nespausdamas ir nereikalaudamas lauksi, kol vaikas pats nuspręs, pats pasirinks ir pribręs pokyčiams, gali užsilaukti, nes augti yra sunku, nemalonu ir nesinori. Tikiuosi, kad esu maždaug vidurio kelyje tarp paleidimo ir paspaudimo (ar bent nuolatinėje jo paieškoje).

rugpjutis 2013013
Kęstučio Pleitos nuotrauka

Prašau kuo subjektyvesnio atsakymo: kuo skiriasi berniukai ir mergaitės? Kuo skiriasi tėvas ir mama?

Pastarąsias tris savaites nemažai laiko praleidau darželyje su jaunyliu, ir labai įdomu buvo stebėti krūvą dvimečių, kurie (dar?) nėra apdoroti stereotipų. Berniukai yra jautrūs, kaip ir mergaitės yra jautrios. Berniukams gal truputį labiau patinka mechanizmai ir mašinos, bet jie su džiaugsmu žaidžia ir vaidmenų žaidimus, ir myluoja minkštus gyvūnėlius, ir čiūčiuoja lėles. Savo ruožtu tokio amžiaus mergaitės irgi išbando visas veiklas, ir lygiai taip pat lekia žiūrėti traktoriaus, traukinio ar arklio. Taigi panašumų žymiai daugiau negu skirtumų, kuriuos tikrai labai didele dalimi nulemia kultūra, kurioje aktyvinami arba slopinami tam tikri elgesio modeliai.

Mamos ir tėvo vaidmenų skirtumai susiklosto individualiai kiekvienoje šeimoje. Nuo egalitarinio iki tradicinio modelio – svarbu bendras šeimos narių sutarimas ir susitarimas. Man artimiausias egalitarinis modelis, kai tėvas ir mama, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, gali vienas kitą pakeisti (išskyrus žindymo ir gimdymo pareigas) ir kiek įmanoma tolygiai dalinasi darbais šeimoje ir buityje.

Gyvename emigracijoje. Kaip naujos patirtys veikia vaikininkystę ir tavo tapatybinius klausimus. Ar iš esmės vertini tai kaip teigiamą patirtį? Ką rekomenduotum kitiems?

Tu gyveni emigracijoje?! Nes aš tai ne. Juk kai išvažiuoji į Erasmus studijų mainus, tu to nevadini emigracija? Mūsų pagyvenimą Švedijoje aš ir laikau tokiu pačiu Erasmusu, tik ilgesniu ir šeimyniniu. Todėl jis kažkaip esmingai nekeičia mano tapatumo, keičiasi tik tai, kur esu, bet ne tai, kas esu iš esmės. Be abejo, tai teigiama patirtis, ir ypač vaikams: pamatyti, kad pasaulis įvairus, kad būna skirtingų žmonių, kalbų, kultūrų, išmokti naują kalbą, pamatyti naujų vietų, pakeliauti ne paviršutiniškai, o lėtuoju būdu. Noriu galvoti, kad vaikų auginimą pagyvenimas Švedijoje taip pat paveiks teigiamai – gal įgausim daugiau švediškos empatijos, ramybės, kantrybės?

Kalbant apie emigraciją, tai man pats terminas „emigrantas“ atrodo truputį atgyvenęs, bent daliai žmonių jis kažkaip nebelimpa. Jie juda pirmyn-atgal, keletą metų pagyvena čia, keletą ten, ir vėl atgal. Užklijuoti emigracijos etiketę nėra daug prasmės, jei ji nesuteikia jokio konkretaus žinojimo apie žmones, jų tikslus ir gyvenimo trajektorijas.

Ar ateityje bloge bus nukrypimų į kitas temas: pvz. geopolitikos, technikos-IT, botanikos, maisto gamybos aptarimo?

Ne.

Prašau nubrėžti perspektyvą: kada atostogausim dviese?

Aš matau šviesą tunelio gale.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s