Ateina vaikai – išeina draugai?

Kai draugėms ir draugams praneši, kad laukiesi, net tie, kurie patys neplanuoja vaikų, sveikina ir džiaugiasi, kai kurie pasakoja, kaip vesis tavo vaikus į teatrą ir kiną, kai kurie juokauja, kad vakarėliai nuo šiol įgaus naujų temų ir spalvų. Tada gimsta kūdikis, ir pirmuosius du mėnesius visi jus užverčia dėmesiu, šiluma ir dovanomis. O tada – daugiau nebeateina…

Draugai, įsiurbti veiklų ir reikalų

Žinoma, tai scenarijus, pažįstamas ir aktualus daugiausiai tiems, kurių aplinkoje vyrauja žmonės, ne(be)planuojantys šeimos pagausėjimo – draugai, besimėgaujantys vienišių, bevaikių ar jau paauginusių vaikus gyvenimo laisve ir nepriklausomybe. Tiems, kurie vaikų susilaukia kartu su dideliu draugų ar giminaičių būriu, labai pasisekė – jų draugystės tik sutvirtėja, suklijuotos naujų bendrų interesų, neišsenkančių kalbų apie kūdikius ir jų reikalus. O ką daryti tiems, kurių draugai toliau sukasi darbų, pramogų, kelionių, egzotiškų pomėgių ir savęs realizavimo sūkuryje?

Pirma bėda tai, kad jūsų ir bevaikių draugų dienotvarkės ir gyvenimo ritmai visiškai nebesutampa. Nors jie įtempti beveik vienodai smarkiai, bet dėl visiškai skirtingų priežasčių, todėl atokvėpio valandos arba minutės sutampa retai. Jie įstrigę savo voverės rate, jūs – saviškiame, ir tie ratai labai sunkiai besusisiekia. Tik įvairovės kupinas bevaikių draugų gyvenimas jiems leidžia lengviau jūsų nepasigesti.

Tačiau antroji bėda – dar didesnė. Dramatiškai išsiskiria jūsų ir draugų interesai. Žinoma, nebūtina visą laiką su jais kalbėtis vien apie tėvystės patirtis ir kūdikio reikalus, tačiau pokalbis tik apie jų keliones, naujas pažintis, matytus filmus, madingus hobius ir augintinius taip pat neišpildo jūsų lūkesčių. Abipusiškam santykiui reikia kažko per vidurį, tačiau bėda ta, kad kai kurie bevaikiai draugai tiesiog alergiški kūdikiams ir jūsų naujosioms patirtims.

Būtent dėl pastarųjų beveik nepadoriai jaučiatės tą kartą per mėnesį ar dar rečiau socialiniuose tinkluose pasidalindami savo naujojo gyvenimo įspūdžiais ar vaiko nuotrauka. Arba suburiate draugus į „vaikams tolerantiškų“ ir „nepakančiųjų“ ratus, kad nereikėtų jaustis nepatogiai viešinant tai, kas jūsų gyvenime nuo šiol svarbu. Bet nejaugi tikrai pasaulis nuo šiol privalo būti griežtai perskirtas į šiuos du nesusisiekiančius indus?!

Ula_draugai
© Ūla Šveikauskaitė

Kaip vaikai keičia draugystes?

Pasidalinti savo draugysčių kaitos patirtimis pakviečiau vilnietę Mildą, šiuo metu gyvenančią Stokholme. Trys Mildos draugų ratai išsibarstę Stokholme, Vilniuje ir po visą pasaulį. Kaip jai sekasi išsaugoti bendravimą tokiomis ekstremaliomis sąlygomis ir dar, maža to, susilaukus vaikų? Ar tai iš tiesų pakeitė draugystes su bevaikiais ir su vaikų turinčiais Mildos draugais? Ji pasakoja, kad Stokholme draugų su vaikais neturi apskritai. Tarptautiniame studijų draugų rate jos šeima taip pat vis dar vienintelė tokia. O štai Vilniaus draugų rate jie buvo tretieji, susilaukę vaiko, o greitai po to kelios draugų poros irgi pasekė jų pavyzdžiu.

„Turbūt nereikia ir sakyti, kad dėl to kiekvieną kartą būdami Vilniuje neįtikėtinai atsigauname, o draugai su vaikais čia tapo pagrindine kompanija – deja, kiti draugai daugiau ar mažiau atbyrėjo“ – pasakoja Milda. „Stokholme bendravimas gimus pirmajai dukrai irgi pasikeitė, pajutau, kad iš senųjų draugų daugiausiai laiko praleidžiame su tais, kurie vaikų nori arba juos jau planuoja. O dauguma tarptautinių draugų dėl nuotolinio bendravimo pobūdžio turbūt net nepajuto, kad mūsų šeimos situacija kuo nors pasikeitė. Bet tų, kurie taip pat jau galvoja apie vaikus, mūsų sumažėjęs lankstumas ir pasikeitusios pokalbių temos yra priimamos labai geranoriškai.“ – šypsosi Milda.

„Vaikai nėra nei gyvenimo, nei bendravimo trukdis“

Ji pripažįsta, kad gimus dukrai pasikeitė daug draugų, bet sunku pasakyti, ar tikrai visi tie pokyčiai įvyko būtent dėl vaiko. Milda atvirauja, kad dalis jos draugysčių natūraliai nuslopo dėl atstumo. „Bet net ir įvertinusi šį faktorių aiškiai jaučiu, kad su kai kuriais draugais (nors, tiesą sakant, labiau draugėmis) aš tiesiog nebelabai randu bendrų taškų. Tai yra gerokai apmaudu, nes buvimas mama man nėra pirminė savęs identifikacija, taigi bendravimu su bevaikiais draugais mėgaujuosi labiausiai dėl to, kad galima pasišnekėti ne apie vaikus!

Ir nepaisant to, vis tiek pajuntu, kad dalis draugių mane tarsi nurašė kaip neįdomią ir neaktualią, nes esu gerokai mažiau lanksti susitikimų planavimo klausimais, nes kartais tiesiog neturiu kito pasirinkimo, tik į susitikimus pasiimti dukras, nes… tiesiog nemanau, kad vaikai yra gyvenimo trukdis. Taip, jie kartais būna triukšmingi ir reikalauja dėmesio, bet jie taip pat labai džiaugiasi tėvų ir jų draugų kompanija, o aš džiaugiuosi savo šeimos ir vaikų kompanija. Būtent šito dalis mano ankstesnių draugų visiškai negalėjo suprasti“.

Ula_draugai_II
© Ūla Šveikauskaitė

Bevaikystė – ne nuosprendis draugystei su naujais tėvais

Vis dėlto, mitas ar tiesa tai, kad su vaikus auginančiais draugais patys jų susilaukę praleidžiame daugiau ir kokybiškesnio laiko, o bevaikiai lyg natūraliai atitolsta? Milda pritaria, kad šiuo metu smagiau būnasi su vaikų turinčiais draugais. „Didele dalimi dėl to, kad jie supranta, kodėl susitikus visiems su vaikais nepavyksta baigti kas antro sakinio, ir kad tai nereiškia, jog jie man nesvarbūs. Galų gale ir mūsų vaikai jau pradeda žaisti kartu.

Bet iš kitos pusės, abu su vyru esame be galo dėkingi tiems savo bevaikiams draugams, kurie supranta ar bent bando suprasti, kad mes vis dar esame tie patys jų draugai, tiesiog labiau pavargę ir turintys daugiau atsakomybių“ – pripažįsta Milda. „O tie, kurie to nesupranta, kelia tam tikrą diskomfortą nepriklausomai nuo to, ar susitikus su jais dukros būna šalia, ar ne. Todėl ir bendravimo su šiais žmonėmis natūraliai norisi mažiau“.

Gal nerekia iš natūralių pokyčių daryti tragedijos?

O ką daryti, ko imtis, kad draugai, ypač bevaikiai, neišsibarstytų visam laikui ir neliktum vienas kaip pirštas su kūdikiu ant rankų? Milda šiuo klausimu nenusiteikusi dramatiškai, ji sako nesanti tikra, ar apskritai reikia tikslingai ko nors imtis. „Juk keičiantis gyvenimo situacijai, natūraliai keičiasi ir draugų ratas. Pavyzdžiui, baigus mokyklą didelė mokyklinių draugų dalis nueina užmarštin, ir niekas tragedijos iš to nedaro. Galbūt apmirusios draugystės natūraliai atsigaus vaikams paaugus?“.

Gal išeitis – įsijungti į naujas mamų ir tėčių kompanijas, mėginant supratimą rasti panašių interesų vienijamose bendruomenėse? Milda tokius pasiūlymus vertina skepiškai: „Kadangi savęs nelaikau visų pirma ir tik mama, man draugysčių vien „mamystės“ pagrindu užmegzti kažkaip nepavyksta, nors tai padaryti bandžiau ne kartą. Šitoje situacijoje labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mano geriausias draugas tėčiu tapo tą pačią dieną, kai aš tapau mama, ir šitą draugystę mūsų vaikai tik dar labiau sustiprino.“

Ula_draugai_III
© Ūla Šveikauskaitė

Ir vis dėlto – ką daryti?

Viena vertus, nusivylimas senaisiais ir bendravimas tik su vaikų turinčiais naujais draugais, atrodo logiškas sprendimas ir kuriam laikui palengvina gyvenimą. Juk su šiais naujais pažįstamais tikrai sieja galybė naujų interesų ir pokalbio temų. Bet ar to pakanka? Rimčiau pagalvojus, tokios naujos draugystės be plepėjimo apie vaikų reikalus, nelabai ką ir beturi bendro, todėl dažniausiai kapituliuoja prieš laiko egzaminą paaugus vaikams. O su senaisiais draugais juk sieja gili linksmybių ir sunkių laikotarpių, nuotykių ir kelionių istorija – kaip kvaila visa tai užmiršti dėl tokio paprasto dalyko kaip tėvystė! Tad ką daryti? Kokia vis dėlto išeitis? Patarimai iš patirties:

Kartais užtenka žengti pirmą žingsnį: kalbėtis. Paskambinti, pakviesti, pasakyti, kad jums trūksta senųjų pasibuvimų, net jei gyvenimas šiek tiek pasikeitė atsiradus vienam ar keliems vaikams. Dalis draugų galbūt niekada nesusidūrę su tokia situacija, kai gimsta vaikas, ir tiesiog nežino, kaip dabar su jumis elgtis. Galbūt galvoja apie jus, bet neišdrįsta net paskambinti, nes nenori sutrukdyti, baiminasi, kad būsite užsiėmę 24 valandas per parą ir neturėsite jiems nė minutės laiko?

Ar tikrai neužgriūname bevaikių draugų savo naujuoju kūdikėlių pasauliu kaip lavina sniego? Žvilgsnis į save iš šalies ir šiek tiek empatijos tikrai nepakenktų: juk iš tiesų fiziškai sunku išsėdėti tris valandas šurmulyje su vaikais ir tik apie vaikus, jei nieko apie tai neišmanai ir bent artimiausius keletą metų iš viso neketini visu tuo domėtis…

Bet nereikia bijoti ir paleisti: kai kurie draugai, kuriems jūsų naujasis gyvenimo būdas svetimas ar juos dėl kokių nors priežasčių erzina, nutolsta ir tiek. Galbūt iki vaikų pilnametystės, galbūt iki jų pačių šeimos pagausėjimo, o galbūt ir visam. Vaikų atsiradimas – vienas didžiausių santykių testų ir išbandymų, taip pat ir draugystės. Išlieka tik stipriausi – c’est la vie.

Mano asmeninė patirtis sako, kad gimus vaikams, senieji draugai gali nustebinti visaip – tie, iš kurių laukei daugiausiai šilumos ir palaikymo, dingsta mėnesių mėnesiams ar net metams, o tie, iš kurių visai nesitikėjai šeimyniškumo, ima labai nuoširdžiai domėtis jumis ir tampa beveik šeimos nariais – būna ir taip!

 

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Tavo vaikas“.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s