Levituojantys perfekcionistai

Plaukti išmokau siaubingai vėlai, jau beveik paauglystėje, todėl iki šiol plaukiu prastai ir bijau leistis į normalią gelmę, iš kurios per pusę minutės nepavyktų pasprukti ten, kur po kojomis ramiai apsičiuopia žemė. Ko taip ir neišmokau apskritai – tai plūduriuoti. Rodos, jau atpalaiduoju visas kojas, rankas ir kūną, bet kad ir kaip besistengčiau nors kelias sekundes pagulėti ant vandens, nuo minčių apsunkusi galva gramzdina žemyn. O mano vyras nei plaukti, nei, juolab, plūduriuoti taip ir neišmoko visai. Gal tai sutapimas, bet jo galva – dar labiau apsunkusi nuo minčių ir planų nuo A iki Z visiems gyvenimo atvejams. Jis iš tų, kurie penkis kartus patikrina, ar užrakino duris, ir numato po penkiolika ėjimų į priekį. O tam, kad plauktum, juk turi absoliučiai pasitikėti kitu (net jei tai ne tavo žioploka žmona, o truputį patikimesnė Archimedo jėga).

ulos III
© Ūla Šveikauskaitė, iš ciklo „Levitation“

Bet du moksliukus kontrolierius analizuotojus perfekcionistus plaukti ir netgi šiek tiek plūduriuoti privertė vienas dalykas. Tiksliau, ne vienas, o trys mažamečiai padarai. Jei būtume sulaukę tik vieno vaiko, tikriausiai būtume tapę klasikine persistengiančių tėvų-sraigtasparnių pora. Vaikas dainuotų chore, pradinėse klasėse spręstų kvadratines lygtis, mokytųsi mandarinų kalbos, lankytų bent vieno komandinio ir vieno individualaus sporto treniruotes, būtų nuo kūdikystės nuolatos ir visaip lavinamas, mes lauktume tik didelių jo ar jos pasiekimų ir genialumo įrodymų. Ji ar jis turėtų geriausius daiktus, gražiausius drabužėlius ir stilingą švelnių atspalvių kambarį. Susitikę draugus, jiems guostumės, kaip siaubingai pavargstame, ir kad sausakimšame vaiko užsiėmimų tvarkaraštyje taip sunku surasti laiko sau. Visa tai būtų kuo nuoširdžiausia tiesa, aš net nelabai šaržuoju. Kontrolė ir perfekcionizmas išvargina žiauriai, nes tai yra sunkus nuolatinis darbas ne tik su savimi, bet ir su visais aplinkui, kurie, nedėkingieji, kartais net įnirtingai su tuo rūpesčiu kaunasi.

Mums parašytas scenarijus susiklostė kitaip. Laukėmės dvynių ir racionalus gyvenimo planas sprogo kaip netikėtas fejerverkas, truputį gražus ir truputį pirštus apdeginantis įrodymas, kad sąvoka „planuoti vaikus“ neturi daug sąsajų su realybe. Tikrovėje planai ir tvarkingi projektai išsipildo visaip: vaikai įvyksta netikėtai, vaikai įvyksta tiems, kurie jų niekada netroško, bet nuolankiai apsisprendė priimti neprašytą dovaną. Vaikai įvyksta, rodos, pačiu netinkamiausiu laiku. Arba atvirkščiai – tuo laiku neįvyksta, nors, atrodo, nieko gyvenime netrokšti labiau. O jei pavyksta tvarkingai suplanuoti nėštumą, tai jo eigos, gimdymo ir paties vaiko būdo, „sunkumo“ ar „lengvumo“, dermės su savo charakteriu neužsisakysi, kad ir kiek planų visiems aplinkui beprirašytumei.

Vaikai (ypač smarkesnė daugiskaita) anksčiau ar vėliau atveda prie ribos, ties kuria nuolatinis atsisakymas plaukti pradeda grasinti fizinės ir psichinės sveikatos griūtimi. Kuo sunkumų ir/arba vaikų daugiau, tuo paprasčiau tą ribą peržengti ir pradėti plūduriuoti ne iš didelio noro, bet iš būtino reikalo – kad neišprotėtum arba nenusivarytum nuo kojų ilgam. Kai ta saldi riba prisiartina, galva turi pasirinkti: sprogti ar maloniai palengvėti. Kontroliuoti ar pasikliauti pasauliu.

Žinoma, broliams ir sesėms perfekcionistams tai skamba lyg siaubo filmo scenarijus, kaip baisus ir žeminantis pralaimėjimas. Tam tikra prasme jis toks ir yra.

Pralaimėjimas nuspiria nuo galvos karūną, į šipulius sudaužo skeptrą, bet tuo pačiu išmankština taip, kaip joks koučingas, psichoterapija ar metų metus trunkantys savęs pažinimo seminarai niekada nesugebėtų. Aišku, ta mankšta nemaloni. Jausmas toks, lyg tave truputėlį dvasiškai linčiuotų ir šiek tiek fiziškai ketvirčiuotų, aš žinau. Pradedi vėluoti, nespėti, daug ką daryti paskutinę akimirką, drabužių derinukai tampa nebe tokie suderinti, namų grindys ir kiti paviršiai apeina trupiniais. Kartelės krenta, į gabalus byra standartai. Ir gerai.

Motinystė ir tėvystė yra mankšta, kuri stiprina per nesėkmes, neišvengiamus apsibėdinimus, klaidas. Klysti yra gyvybiškai svarbu, iš klaidų mokytis – irgi. Kai ilgainiui į galvą instaliuojasi žinojimas, kad nesi atsakingas nei už savo vaiko ramumą ir patogumą, nei už jo dirglumą ir sudėtingumą, apsižiūri, kad štai jau kuris laikas kaip guli ant vandens, net nepastebėjai, kaip plūduriuoji ir žiūri į žvaigždes. (Ne, juokauju. Iš tikrųjų matai, kaip komanda piešia ant užuolaidų, bet jau nebepajudini nė antakio, tik džiaugiesi kūryba. Ir tyla.)

Advertisements

One thought on “Levituojantys perfekcionistai

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s