Lagom Kalėdos: kaip švedai mus mokė nepersistengti

Atėjo žinia iš darželio: prieš šventes vyksta pirmoji rinkliava. Širdis maloniai sušilo, nes prie rinkliavų mes pratę kaip prie kūčiukų per Kūčias.

Tik tos švediškos šventės kiek skirtingos nei namie: tai visų pirma šv. Liucijos diena (gruodžio 13-oji), kuri švedams ypač svarbi ir charakteringa, o tik tada Kalėdos, kurios darželyje paminimos daugiau simboliškai, nes vyksta jau vaikų atostogų metu.

Grįžtam prie rinkliavos. Gavome laišką, kad renkami pinigai darželio darbuotojų dovanai Kalėdų ir šv. Liucijos progomis. Kiekviena šeima pati nusprendžia, kokią sumą norėtų tam skirti (!), o surinkti pinigai, darželio darbuotojų prašymu, bus aukojami „Vaikystės fondui“ („World Childood Foundation“).

Taigi, susidūrėm su pirmuoju kultūriniu egzaminu Švedijoje: reikėjo nuspręsti, kaip ir kiek aukoti. Aišku, rėmėmės savo iš Lietuvos atsivežtu supratimu (pirmoji klaida) ir su niekuo nepasitarėme (antroji klaida). Nusprendėme taip: paėmėm sumą, kuri vyrauja lietuviškose rinkliavose, padauginome ją iš vaikų skaičiaus (3) ir dar padauginome iš progų skaičiaus (Kalėdos ir šv. Liucija: 2). Gavosi nemenka suma, bet yra kaip yra, toks gyvenimas. Tai juk didžiausios metų šventės, prieš kurias nusimauni paskutines kelnes, atiduodi jas Kalėdų seneliui, o tada sėdi be kelnių ir naktimis prisiuvinėji blizgučius, kiškio ausis ir lapės uodegas prie šventinių kostiumų. Tokia tradicija, toks mūsų ilgametis paveldas, ir jeigu sėdėtum su visom kelnėm prieš Kalėdas, aplankytų jausmas, kad kažkas šiemet netaip, kažko lyg trūksta, šventės kažinkaip ne iki galo išjaustos.

hurrah
© Katie Kirby, Hurrah for Gin

Aš neslėpsiu, yra dar vienas argumentas, prieš šventes įtikinantis daryti daugiau nei iš tiesų gali ir stengtis atrodyti iškilmingiau nei apskritai norėtųsi. Tai vidinis šlėkta. Užsislėpęs giliai po devyniais lankytų universitetų ir perskaitytų gudrių knygų sluoksniais, ant savo siaubingai nunešiotos aukso siūlais siuvinėtos liemenės nešantis tvirtą protėvių nagų kietumo paveldą iš dulkėm aplipusios amžių senumo praeities, menančios didingus Ržečpospolitos laikus. Vidinis šlėkta turi labai tvirtas nuostatas švenčių, dovanų ir svečiavimosi klausimais: tai yra „aš“ (mano, mano šeimos ir mano dvaro) reprezentacija, kuriai nevalia nieko gailėti. Vidinis šlėkta verčiau jau gyvens sukiužusioje lūšnoje, bet savo vaiko vestuvėms nepagailės auksų, briliantų, fejerverkų ir baltų balandžių. Aš tokį vidinį draugą turiu, ir jis man miegant į ausį šnabžda gyvenimo tiesas, net jei prieš miegą skaičiau minimalizmo vadovėlį ir pildžiau zero waste pratybas. Nemeluokit sau – tokį draugą, kad ir kaip giliai paslėptą, turite ir jūs. Nebent jūsų protėviai į Lietuvą imigravo iš Skandinavijos.

Grįžtam į Švediją. Mūsų dosni auka netruko sulaukti darželio tėvų tarybos atstovės reakcijos. Žmogui įsijungė lagom detektorius (lagom – tai specifiškai švediškas saiko pojūtis, rekomendacija viską matuoti saiku „nei per daug, nei per mažai“, o „būtent tiek, kiek reikia“). Ji man parašė asmeninę žinutę: „Gavau jūsų auką ir, žinokit, pagalvojau, kad gal jūs nauji mūsų darželyje? Matot, šeimos tokiam reikalui paprastai aukoja simboliškai [t. y. bent 3 kartus mažesnes sumas nei mūsiškė], todėl aš šiek tiek nustebau pamačiusi jūsų įnašą. Žinoma, jei jūs tikrai norite tiek aukoti – jokių problemų, bet jei apsigalvotumėte, duokit man žinią, ir jūsų auką tikrai galime koreguoti“. Kadangi apie švedų kultūrą po beveik devynių čia praleistų mėnesių žinojome bent tiek, kad išsiskirti iš aplinkos čia yra ypač blogo skonio požymis, tai savo auką iškart pakoregavome iki normalios. Tuo pačiu įsisavindami iškart tris pamokas apie gyvenimą:

  1. Lietuvoje mes kraupiai persistengiame su reprezentacija, ypač per šventes, ypač per Kalėdas.
  2. Klysti yra ne tik žmogiška, bet ir juokinga.
  3. Klausti, kai nežinai, yra gerai. Žinoma, yra kultūrų, kur klausdamas tu demonstruoji savo neišmanymą, nekietumą ir apskritai žemą statusą (taip vis dar yra daugelyje posovietinių kraštų, ypač tam tikruose socialiniuose ratuose, lėčiau perimančiuose pasaulėžiūros ypatumus iš Vakarų), bet Švedijoje klausdamas tu parodai esąs nuoširdus, atviras ir vertas pasitikėjimo, todėl klausti yra tūkstantį kartų geriau nei apsimesti išmanančiu daugiau nei iš tiesų išmanai.

Istorijos pabaiga.

 

Ramių ir paprastesnių šiemet šventų Kalėdų! ❤

kalėdos II
© Ūla Šveikauskaitė

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s