Dešimt pastarųjų mėnesių su vyru ir trimis vaikais vykdome trumpalaikės emigracijos eksperimentą „Švedija“, o jo metu besikaupiančius antropologinius pastebėjimus vis paleidžiu į pasaulį blogo įrašais. Dabar atėjo laikas apibendrinimui apie visus iki šiol patirtus švediško gyvenimo su vaikais nuotykius: tik nebe rašto, o garso įraše.

Miglė Mekšrūnaitė, viena iš podcasto „Ryšys“ kūrėjų, pakvietė mane, trumpalaikę Švedijos lankytoją, ir Mildą Tylaitę, ten gyvenančią jau 8 metus, pasikalbėti apie tai, kuo Švedija yra savita, iš kur kyla didesni ir mažesni kultūriniai šokai šioje šalyje atsidūrus nebe turisto teisėmis, ir ką reiškia švediškai auginti vaikus.

Atsispyrėme nuo šio mūsų su Milda interviu, kuriame prieš porą metų ji išpasakojo savo įžvalgas apie švedišką auklėjimą, o podcaste jas aptarėme trimis balsais: ilgalaikės gyventojos, į Švedijos tikrovę žiūrinčios be rožinių akinių; trumpalaikės gyventojos dar neapsitrynusiu, pilnu susižavėjimo žvilgsniu; Švediją mylinčios, ja besidominčios ir ją vis aplankančios keliautojos.

Kalbėjomės apie tai, ar lengva integruotis Švedijos visuomenėje ir apskritai, ką reiškia integracija svetimoje šalyje, kai jau turi vaikų (trumpas atsakymas: integruotis sunku, tai kainuoja labai daug pastangų ir laiko).

Taip pat nagrinėjome švedišką auklėjimą ir Švedijos darželių ypatybes: minėjome ėjimą į lauką bet kokiu oru, pietų miegą lauke ir atskirą vaikiškų lauko drabužių mokslą, švedų jautrumą vaikų rūbų funkcionalumui, o ne jų grožiui, prašmatnumui ar kainai.

Paminėjome ir keletą dalykų, kurie Švedijoje nėra tobuli, taip pat pasibėdavojome, kad į Lietuvą dažnai žiūrime per padidinamąjį stiklą ir keliame jai nežmoniškai aukštus lūkesčius, iš ko kyla uždaras nusivylimo ratas, kurį patys ir užprogramuojame tais neadekvačiais savo lūkesčiais. O Lietuva yra gerame kelyje, ir jos net į tobuląją Švediją nemainyčiau visam.

Didelė pokalbio dalis skirta švediškiems tėčiams ir atsakymui į klausimą, kodėl Švedijos miestų gatvėse vyrų ir moterų skaičius už vaikiškų vežimėlių vairo yra labai panašus. Švedijoje nesu mačiusi tėčių, kurie supynėse suptų vaikus akis įsmeigę į išmaniojo langelį ar kaip kitaip demonstruotų pasauliui žinią „Aš čia ne savo noru, šią akimirką labiausiai norėčiau būti kur nors kitur, aš neturiu apie ką su šituo vaiku kalbėtis, kol jam nesuėjo pilnametystė, ir apskritai vaikai yra bobų reikalas“. Kaip nutiko, kad švedų tėčiai nori būti su savo vaikais, kad jie užmezga gyvą ryšį, kad savo vaikus ir vaikišką buitį jie sutinka ne kaip prievolę, bet kaip galimybę? Milda papasakoja tikrą istoriją iš savo šeimos gyvenimo, kaip jai teko labai smarkiai pasiderėti su savo vyru dėl antrojo vaiko priežiūros atostogų trukmės. Nes vaiko priežiūros atostogos yra ne (tik) fizinis lažas, bet (ir) proga pasidžiaugti – tai kodėl visą šį džiaugsmą susigviešti turėtų vien mamos?

Visą pokalbį apie švedišką auklėjimą galite išklausyti štai čia:

Taip pat sveikinu „Ryšio“ kūrėjas Miglę Mekšrūnaitę ir Mildą Kukulskienę su startu „15min“ platformoje ir mobiliojoje programėlėje „Klausyk“: nuo šiol visų jų pokalbių motinystės ir tėvystės temomis galėsite klausytis kartu su kitais įdomiausiais lietuviškais podcastais „15min“ portale ir savo telefone, kur bebūtumėt.

Jeigu jums patinka „Ryšys“, labai kviečiu paremti jos kūrėjas. Tai galite padaryti Patreon’e.