Yra tokia viena daina, kurią netikėtai išgirdus kur nors mieste ar per radiją, man pašiurpsta viso kūno plaukai. Iš pradžių ji skamba gana nekaltai: apie stebuklingą dailią suknelę, margą ir nėriniuotą, kuria besigėrint lyriniam herojui kyla klausimas: „Ar žinai, kad graži panelė buvo tavo (buvo kažkada) mama?“.

Kol neturėjau vaikų, į šitą dainą nereaguodavau niekaip. Dabar ji man kelia emociją, sumišusią iš liūdesio ir siaubo. Emocija intensyvi, nes tai, kad stebimasi tolima ir beveik neįtikima mamos žydėjimo istorija, reiškia, kad tam, kuris stebisi, mama egzistuoja tik čia ir dabar, tokia, kokia yra: apvytusi. Ji neturi praeities, juolab – laukinės, kietos, įdomios praeities. Kaip, beje, ir nepriklausomos ar nenuspėjamos dabarties, priklausančios sau. Šita daina sako, kad mama yra ne laukinis žirgas, bet prijaukintas ir iki skausmo visiems pažįstamas darbinis arklys. Siaubas ir liūdesys kyla iš to, kad ji, dažniau nei man to norėtųsi, yra teisi.

Ne tik mama, abu tėvai yra scenos darbininkai, rekvizito nešiotojai, kostiumininkai, apšvietėjai, rūpintojėliai, aprūpintojai, specialiųjų efektų iššovėjai, uždangos pakėlėjai. Jų spektaklyje nesimato, nes visų akys susmeigtos į aikštingus artistus, abejingai susispietusius scenos kampe. Mes jiems nematomi, mes savaime suprantami, mūsų gyvenimas iki mažųjų imperatorių gimimo – bespalvis ir nereikšmingas. Po jų gimimo – taip pat.

Liūdesį kiek sudrausmina tik mano pačios vaikystės prisiminimai. Devyniasdešimtųjų vidurys, mama kas savaitę nusiperka po „Teleloto“ bilietą ir mažą viltį per vieną naktį iš chroniško pralaimėtojo virsti milijonieriumi. Ir štai, vieną savaitę ji užbraukia įstrižaines, kas anais laikais būdavo nemažas laimėjimas: šimtas su trupučiu litų. Aš labai džiaugiuosi. „Mama, dabar mes tiek visko pirksim, tiek daug visko išeis, tu įsivaizduoji? Limonado, čipsų, sausainių, guminukų… Ką dar tu man nupirksi?“ – nesitveriu savam kailyje ir leidžiu mamai pačiai išsirinkti, kaip leisim jos netikėtai iš dangaus nukritusius pinigus. Ji į mane pažiūri be entuziazmo. Ir nusiperka Marijos Gimbutienės knygą „Senoji Europa“, kuri kainuoja tuomet stačiai nesuvokiamas aštuonias dešimtis litų. Atsimenu, tas žvilgsnis, poelgis ir ramus jos komentaras („Bet kodėl tu manei, kad būtinai pirksime tau? Juk tai aš laimėjau.“) mane visiškai išmušė iš vėžių. Kostiumininkas spektaklio metu leido sau įeiti į sceną.

Kitą kartą, jau paauglystėje, vienam mokyklos renginiui mama parašė keletą eiliuotų dialogų. Ne dėl to, kad aš būčiau paprašiusi, ginkdie, o todėl, kad prašė kažkas iš organizatorių. Po renginio su dideliu entuziazmu puoliau mamai pasakoti ir stebėtis, kaip visi tas jos eiles išgyrė: „Tu įsivaizduoji, sakė, kaip tikro poeto parašyta!“. Vėl tas pats keistas žvilgsnis: „Taigi, nebūtum niekada patikėjusi, kad aš galėčiau tikrai gerai parašyti?“. Nagi teisybė, nebūčiau.

Po to sekė, o ir tebeseka, dar daug tokių momentų, kai banalūs mamos daržo bijūnai staiga tampa instagraminiu mados klyksmu, kuris pakeičia žvilgsnio kryptį, spalvą ir gylį. Mamos jaunystės suknelės, džiūstančios spintoje nuo septyniasdešimtųjų, vieną dieną virsta super hip vintažu, o jos pačia tikriausia meile popinti, bet, pripažinkim, senamadiški vazoniniai augalai transformuojasi į urban jungle, o tu save randi beieškant knygų, kaip čia juos dabar reikės tarpusavy derinti ir prižiūrėt.

Tai todėl dabar jau aš pati savaime suprantama, dabar mano eilė. Viskas, ką kada nors padariau ir pasakiau, dabar ir dar daug metų bus naudojama prieš mane. Bet kada nors už visa tai bus atkeršyta, ir tas amžinasis gyvenimo atsikartojimas yra tiek pat tolimas, kiek ir saldus.