Kovo aštuntą Antanui suėjo dveji su puse. Kovo dešimtą, sekmadienį, mes prasivartėme lovoje ilgiau nei iki devintos valandos ryto. Po tokios procedūros jaučiausi lyg po miego ir poilsio spa. Kuo šie du faktai tarpusavy siejasi? Tikriausiai tuo, kad dveji su puse yra brandos riba mano vaikams, su kuria po truputį ateina atokvėpis. Taip buvo ir su pirmagimėmis dvynėmis, taip yra ir šįkart. Dveji su puse reiškia pripratimą prie darželio rutinos, gebėjimą susikalbėti su vaiku (ne idealiai žinoma, bet jau šiek tiek). Dveji su puse reiškia didesnį savarankiškumą, mažiau chaoso, daugiau struktūros. Iki galo tiksliai net negaliu pasakyti, kas būtent tuo metu įvyksta, bet savijauta ir nuotaika aiškiai skanduoja „a-to-kvė-pis“.

Kai pirmagimėms suėjo dveji su puse, tą palengvėjimą nusprendėme paminėti broliu, kad nebūtų nuobodu ir per lengva. Gi dabar jausmas truputį kitoks. Palengvėjimas materializuojasi taip, kad po truputį atsitiesia nugara, platėja horizontas ir dingsta anksčiau gana smarkiai slėgęs pojūtis, kad „man jau nebe viskas prieš akis“. Aš rimtai, kai tik susilaukiau vaikų, kurį laiką tikėjau, kad su jais pasitraukiau į nuošalią trobelę prerijose, tik visi kiti bėga pro mane septynmyliais batais į šviesų ir tokį tolimą karjeros rytojų, kur manęs jau nieks nebelauks. Visi aplenks, aš liksiu savo namely su devyniolikto amžiaus suknia, garo varikliais ir verpimo rateliais. Ir tik gana neseniai atvyko suvokimas: nesąmonė.

Galbūt susivokimui pasitarnavo tai, kad dabar gyvename Švedijoje, ir čia visos gyvenimo plano taisyklės yra kur kas mažiau konservatyvios nei Lietuvoje. Čia tą patį dalyką aukštojoje mokykloje studijuoja dvidešimtmetis, keturiasdešimtmetė ir šešiasdešimtmetė, ir tai nieko nestebina. Tai, kad gyvenimo planas yra reliatyvus, o žiurkių lenktynės gali būti didelė savęs apgavystė, atsiskleidė ir per ne pačias lengviausias gyvenimiškas mano pačios, artimųjų ir tolimųjų patirtis. Ko vertas gyvenimo tikslų ir karjeros sprintas, jei bet kuriame etape gali užklupti liga, nelaimingas atsitikimas, psichologinės bėdos, santykių nesklandumai arba, apskritai, supratimas, kad visą laiką bėgai ne į tą pusę, ne savo keliu, o tik klusniai vykdei kažkieno suprogramuotas instrukcijas? O mane juk užklupo laimingas atsitikimas – vaikai. Ir pertrauka (šiaip tai žvėriškai ilga šešių metų profesinė pertrauka) reiškia ne tik „prarastą“ laiką, bet ir tai, kad grįšiu žymiai brandesnis, stabilesnis, šimtą kartų labiau užsigrūdinęs žmogus.

Svarbiausia žinia turbūt yra ta, kad atokvėpis, jis visada ateina. Vieniems po pusantrų, kitiems po trejų ar daugiau metų, tai labai individualu, bet akimirka, kai jau gali pakelti galvą iš apkasų, ji visada artėja. Ir tada, kai visą naktį nešioji irzlų verkiantį kūdikį. Ir tada, kai dvimetis it žaibo pakirstas klykdamas krenta ant žemės, nes tai tu užsegei jam sagą, o ne leidai segtis pačiam keturiasdešimt penkias minutes, kai vėluojat pas gydytoją. Ir tada, kai vaikai serga vienas po kito, ir tada, kai guli vaikų ligoninėje per Kalėdas, ir tada, kai tenori tik verkti iš nevilties – ir tada tiksi laikas iki atokvėpio.

Katie Kirby, savo blogą Hurrah for Gin ir knygas dedikavusi vaikų auginimo dramoms, viename įraše taip pat nustemba: „Kaip čia yra, kad vėl galiu ramiai sėdėti, gerti karštą kavą ir skaityti knygą? Nejaugi mano vaikai tikrai ramiai žaidžia dviese ir net nemuša vienas kito? Nejaugi iš tiesų mes pasiekėme šviesą tėvystės tunelio gale???“ Neįtikėtina, bet tiesa. Vaikai auga, ramybė po truputį grįžta net į labiausiai viltį praradusius namus. Dabar jau tikrai suprantu, ką žmonės turi omeny, kai sako „mėgaukis akimirka, nes laikas su vaikais, kol jie dar maži, prabėgs beprotiškai greitai“. Ir nors kūdikis jau didelis, laiko mėgavimuisi vis dar yra apsčiai – visa daugiau ar mažiau dešimtis metų, dar likusi iki paauglystės.