Pirmieji ar netgi keletas pirmųjų motinystės metų yra išblukusių ribų sezonas. Diena maišosi su naktimi, savaitgaliai panašėja į paprastas darbo dienas, metai skyla į dvi dideles dalis: ligų ir neligų. Išskysta ir „aš“ ribos, ego tampa lankstus kaip žaliuzės, kurios iš visą langą dengiančios povo uodegos susitraukia iki pelės uodegytės plonumo juostelės.

Bet maži žmonės auga, išblukusių ribų sezonas kažkada baigiasi, o ego žaliuzės gauna vietos ir laiko po truputį skleistis į ankstesnes savo pozicijas. Sezono pabaiga turi pavadinimą: „mamostogos“. Tai yra ilgas mamos pabėgimas, kuo toliau tuo geriau, būtinai su nakvyne, kuo jų daugiau tuo geriau. Mamostogų paskirtis – perkrauti galvą, išsimiegoti, paleisti save nuo mamos pavadžio, paleisti vaikus nuo mamos pavadžio ir nubrėžti brūkšnį. Sau, vaikams ir kitiems šeimos nariams.

Aišku, mamostogos yra prabanga, ypač tos, atitinkančios visus kriterijus, tokios, kurių metu iš tiesų gali perkrauti galvą ir namo grįžti jau naujame režime. Trumpieji pusiau-mamostoginiai pabėgimai taip pat geriau negu nieko, tik gyvenimiška patirtis sako, kad tada atsiranda pavojus per labai ribotą laiką persikrauti truputį per stipriai.

Aš buvau pabėgusi persikrauti toli ir ilgam (trijų vaikų mamai penkios nakvynės yra labai daug) į Vieną, pas Ūlą, kuri piešia iliustracijas mano raštams (ir visokias kitokias iliustracijas – kreipkitės, jei jums prisireiktų ką nors iliustruoti).

Priklausomai nuo to, su kokiais lūkesčiais atvažiuoji, Viena turi pasiruošusi daug skirtingų veidų, kurie vienas kitam yra nesusisiekiantys indai. Jeigu esat klasikinės kultūros gerbėjai, Viena apsirengs savo istoriniu imperatorienės rūbu, užsidės peruką, pasipudruos ir jus pasitiks kvapą gniaužiančioje gigantiškos architektūros svetainėje savo istoriniame centre su visa gausybe klasikinės muzikos renginių, didingų muziejų ir mažyčių asmeninių visų čia gyvenusių kompozitorių namų-muziejėlių. Knygoje „Genialumo geografija: kūrybiškiausių pasaulio vietų paieškos nuo senovės Atėnų iki Silicio slėnio“ vienintelė Viena išskiriama iš visų kitų genijų peryklų, nes jai dedikuoti netgi du skyriai: apie genialiųjų kompozitorių Vieną ir apie „Vieną ant sofutės“ – Sigmundo Freudo laikų kultūros ir mokslo vienietiškuosius kontekstus. Galima pasiskaityti, jei kada ruoštumėtės lankyti būtent šią Vieną. Taip pat kultūros istoriko Carlo E. Schorske’s „Fin-de-siècle Viena. XIX amžiaus pabaigos politika ir kultūra“ – tada jau būtumėt kaip reikalas pasiruošę ne tik klasikinės Vienos šturmui, bet ir supratimui, kas, kaip ir kodėl ten klostėsi tokiu miestui svarbiu laikotarpiu.

Bet, Dieve, kaip aš savo tiek išlauktoms mamostogoms nenorėjau jokios klasikos, jokių pomadų, jokios didybės, jokios operos ir visiškai jokių muziejų. Žinot, ko norėjau? Gyvenimo. Ir tada Viena atgręžė man tą kitąjį savo veidą: su psichodeliniu gatvės meno makiažu, su daug spritz burbuliukų (čia tas, kur vynas+gazuotas vanduo, o ne tas, kur aperol), su daug kavos, su rytietiško turgaus kvapais, su klajojimu necentrinių rajonų gatvėmis, su imigrantais, tokiais kaip ir mes, su tramvajais, metro, traukiniais, naktiniais industriniais peizažais. Su gatvės meno galerijomis, kurios, žinoma, yra gatvėje. Kokią trečią klajonių dieną pamažu pradėjo luptis namie užsisėdėjusio mamuliuko lukštai ir ėmiau prisiminti savo ankstesnius gyvenimus. Netgi atsiminiau, kad kažkada buvau miesto sociologė, o tada jau atsiminiau ir tai, kad gi vėl galiu ja būti, kai tik nusilups visi per šešis metus priaugę nebepasitikėjimo sluoksniai.

Visus šiuos procesus labiausiai išjudino bastymasis ir sėdėjimas Vienos kavinėse. Šias galima skirstyti į dvi dideles grupes: tai senosios vienietiškos kavinės arba naujosios hipsteriškos vietos. Pirmosios pasižymi apmusijusiais vintažiniais interjerais ir tuo, kad jose nėra wifi, bet yra laikraščių, atsiskaityti kartais galima tik grynais, meniu klasikinis vienietiškas. Antrosios kur kas labiau pritaikytos skubančiam, dirbančiam, naršančiam vegetarui, bet jos taip pat ir įkyrokai panašios vienos į kitas. Tačiau ir tose, ir anose aptarnavimas gali būti griežtokas (Vienos padavėjai garsėja savo neitin lipšniomis manieromis) ir – kas nustebino ir mintimis nunešė atgal į dutūkstantuosius – kai kuriose Vienos kavinėse, restoranuose, baruose vis dar galima rūkyti. Apie tai, ar kavinėje rūkoma, galite sužinoti iš lipdukų ant įėjimo durų: raudoni su nubraukta cigarete rodo, jog čia nerūkoma, žali – kad rūkoma, o abu lipdukai reiškia, kad yra čia atskirtos rūkančiųjų ir nerūkančiųjų erdvės. Vis dėlto, jei norite vienietiškos autentikos, teks rūkytis, nes labai maža esti senųjų nerūkomų kavinių, o tose, kur zonos atskirtos, įdomiausi pokalbiai verda tik ten, kur virš galvų kybo dūmų debesys.

Keletas įdomesnių Vienos kavinių:

„Cafe Jelinek“ Otto-Bauer-Gasse 5 – klasikinė vienietiška kavinė šeštajame rajone, viena iš nedaugelio, kuriose visiškai nerūkoma.

„Das Möbel“ Burggasse 10 – hipsteriška kavinė, įsikūrusi baldų parduotuvėje ir nukonkuravusi baldus; beje, jos asortimente yra pyragas tinginys, o už baro jus kartais gali pakalbinti ir lietuviškai (nerūkoma).

„Cafe Malipop“ Ungargasse 10 – mažulytė penkių staliukų kavinė, šiemet atšventusi keturiasdešimties metų jubiliejų, kurioje skamba rinktiniai jazz įrašai, o viską valdo griežto veido dama ilgais žilais plaukais ir raudonais šėšėliais Margit Wolf (nerūkoma; dirba tik vakarais).

„Liebling“ ir „Cafe Europa“ Zollergasse 6 ir Zollergasse 8 – viena šalia kitos įsikūrusios hipsteriškos kavinės su gera dvasia (rūkoma su nerūkymo zonomis).

Austriško maisto užeigos ir restoranai – tiems, kurių negąsdina mėsos, bulvių, bulkos, kiaušinių, kopūstų deriniai ir kiti vidurio Europos virtuvės iššūkiai (aišku, skonio reikalas, bet man austriškas maistas pasirodė nuostabus). Juos mieste atpažinsite iš žalių austriško „Gösser“ alaus iškabų ir apskritai eksterjere vyraujančio žalio kolorito. Daugiausiai tai bus rūkomos ar pusiau rūkomos vietos.

Be kavinių, dėmesio verti ir Vienos kino teatrai, jų yra gausybė, ir didelių, ir visai mažyčių vos vienos salės vintažinių kino teatriukų, kuriuose gali žiūrėti filmą su vyno taure iš baro ir didele smagių kaimynystės senukų kompanija. Vienoje susitikau su čia gyvenančia bičiule Akvile, kuri parekomendavo tris kino teatrus 6-ame ir 7-ame rajonuose, kur buvau apsistojusi. Juos palikau kitoms viešnagėms Vienoje, bet jūs pamėginkit, jei mėgstate kiną: Filmcasino (Margaretenstrasse 78), Admiral Kino (Burggasse 119), Schikaneder (Margaretenstrasse 24).

Dar viena idėja pasivaikščiojimams Vienoje, kurios irgi nespėjau įgyvendinti, bet pasilikau kitai kada nors būsiančiai kelionei – ogi dar kartą peržiūrėti legendinį Richard Linklater’io filmą „Before Sunrise“ ir pamėginti miestą apeiti Celine ir Jesse maršrutu (tik galvoju, ar kai tau 30+, tas romantiškas filmas vis dar paliktų tokį įspūdį kaip žiūrint dvidešimties? Juolab, kad jau mačiau abu filmo pratęsimus ir žinau, kad galiausiai jiedu vėl susitiko, susituokė, pasigimdė dvynukes, ir Jesse buvo tiek įnikęs į savo pašaukimą rašyti, kad visą buitį užkrovė Celine, nesugebėdamas netgi vaikų nuvesti pas gydytoją! Atleiskit, kad spoilinu, bet labai laukiu realiai romantiško filmo, ne apie žvakių, rožių ir pezalų iliuzijas, o apie partnerystę petys petyn, jei tokį jau matėt – būkit draugai, parekomenduokite).

Ačiū Vienai, ačiū Ūlai, ačiū Akvilei ir ačiū Viltei už kompaniją kelionėje. Visuotinai rekomenduoju tokio tipo pabėgimus.