Britei žurnalistei Helen Russel pakako vienerių metų Danijoje patirties, kad apie šalies įdomybes ir egzotiką parašytų bestselerį „Daniško gyvenimo metai“. Aš gi jaučiuosi visiškai kitaip – vieneri metai Švedijoje prabėgo akies mirksniu, o aš tikrai negaliu pasakyti, kad tą šalį štai op ir pažinau.

Laikas su trimis vaikais bėga truputį kitaip, nei prieš dešimtmetį, kai atrodydavo, kad per Erasmus pusmetį apie naują šalį spėji sužinoti viską, ką reikia, o ir naują kalbą visai padoriai išmokti įmanoma. Oi ne, kai tau trisdešimt+, kažkaip viskas einasi lėčiau, su didele šeima esi nebe lankstus ir greitas dvivietis kabrioletas, visur sulakstantis, viską sužinantis, viską pamatantis iškart, o diiiiidelis sunkiasvoris inertiškas sunkvežimis (fūra). Jis sunkiai išsijudina, jis baisiai nelankstus, bet kartą pajudėjęs nuo kalno – jau sunkiai ir besustabdomas. Tai va, man atrodo, kad per metus mes tik tik įgijome šiokį tokį pagreitį bandyme susivokti, kas ta Švedija yra, kaip ji veikia, o kaip – neveikia.

Mano viltis, kad kalbos išmoksiu „kažkaip savaime“ žiauriai neišsipildė. Pirmą pusmetį buvau turistė, ieškanti angliškų vertimų ir net į klausimus prie kasos „Ar norėsite kvito? Ar jums reikės maišelio?“ atsakanti „Atleiskit, aš nesuprantu švediškai“. Ant naktinio stalelio miegančios knygos nepadėjo, vyras, lankantis švedų kursus, irgi nepadėjo. Padėjo tik mano pačios pradėti lankyti kursai. Beje, Švedija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, visiems į ją atvykstantiems užsieniečiams suteikianti galimybę kalbą išmokti nemokamai. Kursai, knygos, erdvė, kur gali mokytis, papildomos konsultacijos – tu tik ateik, tik mokykis, tik rodyk iniciatyvą. Aišku, reikia palaukti eilėje, mano eilė truko tris mėnesius, ir štai gruodį pradėjau keliauti į kursus kaip į mokyklą – penkias dienas per savaitę. Ta proga ir vaikai patogiau įsitaisė švediškame darželyje, nes iš penkiolikos valandų per savaitę rutinos jie perėjo į penkias pilnas darželiško darbo dienas. Aišku, ėmė ir smarkiau pavargti, ir daug dažniau sirgti, todėl nedaug tebuvo tokių savaičių, kad man visas penkias dienas pavyktų pavyzdingai mokytis kalbos.

Nepaisant to, su kalbos atsivėrimu gana greitai pradėjo kaltis pirmieji susivokimo aplinkoje daigai. Perskaityti užrašus mieste, suprasti pranešimus traukinių stotyje, galėti žiūrėti švedišką televiziją, net po truputį pradėti suprasti humorą – po pusmečio pragyvento kalbos vakuume visa tai yra didelis džiaugsmas. Be to, suprantant kalbą, visai kitaip veriasi ir pati šalis, ir jos kultūra. Ir visgi šiuo metu aš drąsos kalbėti apie Švediją turiu kur kas mažiau, nei kultūrą savo akies peiliu per dvi savaites kiaurai suraikantis antro kurso antropologijos studentas. Man rodos, jei galėsiu apie šitą šalį pasakyti kokių aiškių apibendrinimų po dar vienų metų, kurie mums čia liko, praleistų jau suprantant kalbą, tai jau bus gana daug. O dabar – keletas tokių gana švelnių potėpių apie tai, kokia man kol kas atrodo Švedija.

Kaip introvertė, aš mėgaujuosi švediška ramybe ir tuo, kad žmonės vieni kitiems suteikia daug asmeninės erdvės. Tikriausiai, jei būčiau nusiteikusi čia gyventi ilgiau, tą ramybę ir asmeninės erdvės kultą aš kritikuočiau kaip susvetimėjimą, atsitolinimą ir naujų žmonių neprisileidimą, bet kol Švedija yra tik ilgalaikės atostogos, tokios jų žaidimo taisyklės man tinka. Atsimenu, kaip mane iš kantrybės vesdavo pojūtis, kad privati erdvė išvis neegzistuoja Italijoje, kai kiekvieną akimirką gali būti užkalbinta, išklausinėta, apiberta visiškai nepageidaujamu small talk gatvėje, ant suoliuko ar viešajame transporte. Toks dėmesys galbūt atrodo žavus, jei į šalį atvažiuoji savaitei ar dešimčiai dienų, bet gyvenant ilgiau jis išties pradeda varginti, jei nesi visiškas plepys ekstravertas. Ogi Švedijoje pagarba asmeninėms riboms man labai tinka. Tada jau žinai, kad jei nepažįstama švedė susikaupė ir pagyrė mano lietuvišką rankinuką ar lininę suknią, tai ji tikrai ir nuoširdžiai taip galvoja, o ne tuščiai virpina orą.

Ir sociologiniai tyrimai (žr. Europos vertybių tyrimo – EVS, Pasaulio vertybių tyrimo – WVS rezultatus), ir kasdienis gyvenimas sako, kad vienos svarbiausių vertybių švedams yra savęs aktualizacija ir savarankiškumas. Tai reiškia, kad asmeninės erdvės svarba tokioje visuomenėje bus tokia didelė, kad santykiai, o juolab tvirti ir ilgalaikiai, abipusiu pasitikėjimu ir artumu pagrįsti santykiai, užmegzti čia atvykus, o ne čia gimus, gali būti tolygūs stebuklui. Tai nėra labai maloni patirtis, jei stengiesi čia susirasti draugų ir vis atsimuši į aukštą ir šaltą betoninę sieną. Švedija gali duoti labai daug, bet minkštą jaukų, šiltą glėbį ir petį išsiverkti atvykeliui – vargiai. Apie šį švedišką susvetimėjimą net sukurtas specialus dokumentinis filmas „The Swedish Theory of Love“, bet tiesą sakant jį žiūrėti siūlyčiau nebent tiriamaisiais tikslais su storu kritiškumo filtru – jis nėra kokybiškas nei kinematografine, nei faktų atrankos, nei nuoseklaus ir logiško argumentavimo prasme. Juolab, filmo režisierius ir scenarijaus autorius yra italas – tiesą sakant, visai įsivaizduoju, kad jei esi užaugęs kultūroje, kur išėjęs nusipirkti pieno gali grįžti namo su penkiais naujais geriausiais draugais, Švedija gali išties pasirodyti šaltų ir atšiaurių susvetimėjelių šalimi, bet nežinau, ar korektiška apie tokį savo įspūdį sukurti filmą-prastai besiklijuojančią etiketę.

Man šiuo metu aktualesnė Švedijos savybė yra ramybė. Jos rimtai mokausi iš aplinkos, bandau gerti į save tą švedišką ramybės porūšį, kuris padarytas iš dviejų dalykų: pasitikėjimo pasauliu ir pasitikėjimo savimi. Čia būnant man pirmą kartą gyvenime į galvą atėjo suvokimas, ką iš tiesų reiškia žodžiai „duoti sau laiko“. Tai yra prabanga. Kaip ir ramybė yra prabanga. Kaip ir minimalizmas, neapsikrovimas daiktais penkioms kartoms į priekį „dėl viso pikto, o gal prireiks“ yra prabanga. Kaip ir nenorėjimas niekam nieko įrodyt yra prabanga. Visu tuo turtingi švedai gal gali iš šono pasirodyti abejingi ir neambicingi mėmės, bet iš tiesų jie mėgaujasi tuo tikruoju lagom komfortu: turėti tiksliai tiek, kiek reikia daiktų, įspūdžių, santykių ir kitų dirgiklių. Kai tai iki galo išjauti (aš tai dar tik mokausi), jaučiu, nebereikia į jokius Indijos ašramus anei meditacijos stovyklas – gali gyventi savo pilkoj trobelėj šalia bibliotekos ir viešojo transporto stotelės, be jokių auksų briliantų, ir jaustis šviesiai, švariai ir ramiai.