„Sudievinta motušėlė“ goes online, arba Kaip kalbėti apie motinystę realistiškai

Šis tekstas atsirado iš ilgų pokalbių online, kavinėse, prie namų stalo ir kitur tarp manęs, Alionoswww.vienok.lt ir Miglės iš blogo „Mašinos dinozaurai“ (jos indėlis pats didžiausias, ačiū, tau, Migle, už didelį darbą, kurį idėjai rašydama, skaitydama pranešimą konferencijoje ir ganydama kitas autores). Taip pat labai dėkoju Vitai Kontvainei už visus paskatinimus imtis šios temos ❤

Kai įvyksta motinystė, daug kas būna nauja ir netikėta. Bet ypač nustebina tai, kad staiga nebėra žodžių, kaip visas tas naujas savo patirtis ir jausmus apibūdinti. Kaip apie tai kalbėti kitiems, bet tuo pačiu – ir sau? Kodėl šiai temai skirtas žodynas toks siauras ir negilus? Kaip pasakoti(s) nesukrentant į klišes, į tas keletą iš anksto paruoštų formų, į kurias pilamos ir viešumon nešamos patirtys, susijusios su motinyste? Pakalbėkime apie tai, kaip apie motinystę kalbamasi atviroje informacinėje erdvėje, kuriai šiais laikais internetas ir socialiniai tinklai suteikia praktiškai neribotas galimybes.

Motina iš didžiosios raidės, kantri, pasiaukojanti, besidžiaugianti kiekviena kasdienybės akimirka, apdovanota išmintim, intuicija, ramybe: toks yra įprastas motinystės vaizdinys viešumoje, kurį matome pačiose įvairiausiose masinėse medijose. Kas apie šį įvaizdį nutylima – tai faktas, kad tokios idealios motinystės akimirkos yra trapios ir fragmentiškos, o už teisingų fotosesijos kadrų mama būna normalus žmogus: ne tik palaimingai rami, bet ir pavargusi, pasimetusi, pikta. Skubanti, nežinanti, ieškanti, nerandanti, be to – turinti savo aistrų ir interesų už šeimos ribų.

Visgi per pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje galima rasti vis daugiau kalbėjimo apie motinystę, tėvystę, vaikų auginimo patirtis įvairovės. Ypatingą postūmį šiam pokyčiui suteikė socialiniai tinklai, tapę įrankiu, įgalinančiu plėtoti temas, ilgą laiką laikytas privačiomis, nepatogiomis ar netgi nemoraliomis. Facebook, Instagram, interneto tinklaraščiai – tai yra erdvės, kuriose, jei tik ieškote, galite rasti motinystės ir tėvystės istorijų, nutapytų 3D, su kūnu, krauju ir gelme. Tokių, kurios neapsiriboja paviršium, o papasakoja ir koks sunkus, bet ir koks tuo pačiu įdomus yra gyvenimas tapus tėvais.

Motinystę, apie kurią rašome bloguose ir socialiniuose tinkluose, vadiname „realiąja“ arba „realistine“. Šiai kalbėjimo tradicijai būdinga tai, kad motinos (taip pat ir tėvai) atvirai analizuoja visuomenės lūkesčius jų atžvilgiu, neišvengiamą įtampą, negalint šių lūkesčių atitikti, kūno ir psichologinius iššūkius. Žinoma, ir literatūroje, ir filosofiniame diskurse, ir internete apie motinystę realistiškai kalbėta ir anksčiau. Tačiau kartu su socialine medija, kaip ir #metoo judėjimo atveju, kai kas pasikeičia: moterys gali jungtis į didesnius junginius ir turėdamos daugiau viešumo su didesne galia iškelti struktūrines problemas. Komunikacijos greitis, autentiškas ryšys su rašančiąją, realus laikas ir vizualinė informacija tik prideda šiam procesui karmos taškų.

Kalbant apie realiosios motinystės retoriką, už infantilios, pop-fun formos dažnai slypi tikrasis reiškinio turinys. Čia gausu sarkazmo, ironijos paradoksalaus humoro. Gyvos, necenzūrinės kalbos. Vizualinėje raiškoje vyrauja „brutalumo estetika“, vaizdai nepagražinti, juose daug buities ir „neretušuoto“ kūno. Iš pirmo žvilgsnio tie internete klaidžiojantys tėvystės liudijimai – lyg nerimti, bet jie apčiuopia esmines intensyvaus motinystės laikotarpio problemas, o humoristinė forma jų turinį šiek tiek prigesina, taip leisdama jam sklandžiau plisti viešumoje.

Tarkime, tinklaraštininkė Katie Kirby iš Didžiosios Britanijos, kurios knyga „Valio džinui“ yra išversta ir į lietuvių kalbą (leidykla „Jotema“, 2018), pačios sukurtą konstruktoriaus „Playmobil“ figūrėlių konfigūraciją įtekstina taip: „Suknistas mano gyvenimas“, – pagalvoja mama ir atsitraukia į virtuvę, kur klausysis Justino Timberlake’o pasitelkdama Cabernet Sauvignon.“

Tinklaraštininkė Constance Hall iš Australijos rašo: „Moterie, kuri dar nepraradai po gimdymo priaugto svorio. Aš sveikinu tave. Naujas darbas, kurį tu dirbsi neapmokamai 24 valandas ir kuris nesibaigs maždaug 20 metų, nėra geras momentas atsisakyti pyragėlio. Valgyk, valgyk visą tą suknistą pyragą, ir tegul atsiknisa visi, kurie drįsta tau ką nors sakyti. Tavo pogimdyvinis svoris netaps viešų komentarų objektu“.

Mes savo tekstuose nesikeikiame, nes nemokame meistriškai to daryti (o gal ir reikėtų). Esame atradusios savo toną ir temas, rašymo cikliškumą. Neseniai pasinaudojome ir podkasto (tinklalaidės) formatu didesnei savo idėjų sklaidai. Įkalbėjome valandos trukmės podkasto „Ryšys“ epizodą svarstydamos, ar motinystės patirtis turėtų būti išgyvenama tik už uždarų namų durų. Pokalbyje padarėme išvadą, kad atviras kalbėjimas apie motinystę ne gąsdina, o kuria sveikesnę visuomenę ir formuoja adekvačius motinystės lūkesčius, taip pat kuria saugią erdvę jaustis visaip. Motinystės romantizavimas, kaip ir kitas kraštutinumas – motinystės demonizavimas – yra tik būdai neliesti, nevystyti šios temos, palikti ją griežtai privačios erdvės atskirtyje.

Kai bandome konceptualizuoti motinystę, pirmoji į galvą ateinantis mintis būna apie tai, kad jos patirtis yra labai izoliuota. „Vienatvės jausmo“ tema dažnai kartojasi motinystės tinklaraščiuose. Izoliacija nutinka dėl pakitusios visuomenės struktūros, tai yra, dėl perėjimo į siauras branduolines šeimas, kuriose nebelieka žmonių, galinčių perimti kūdikį ir perduoti patirtinį žinojimą. Buitis taip pat dažniausiai krenta ant likusios namuose motinos (arba tėvo) pečių. Tai sunki net tik fizinė, bet ir emocinė patirtis. Ieva Žvinienė, psichologė iš „Nerimo klinikos“, patvirtina tai ir statistiškai. Anot jos, tyrimai rodo, kad iki 75 procentų moterų reikia pagalbos pogimdyviniu laikotarpiu, ypatingai tas šešias savaites po gimdymo, kai jos dažnai paliekamos visiškai vienos tvarkytis be kitų pagalbos.

Naująjį gyvenimą tapus tėvais vadiname specifiniu būviu. Toks būvis reikalauja gebėjimo išbūti ramiai gana ilgą laiką nuobodžiose kasdienybės rutinose, tačiau tai nėra įprasta monotonija ar nuobodulys. Specifinio būvio kasdienybei būdinga tai, kad ji yra įelektrinta ir nerimastinga, nes šalia rutiniškų dalykų visada iškyla atsakomybė už kitą žmogų, nežinomybė, mirties baimė. Iš išorės puikiai sustyguotos motiniškos kasdienybės viduje – daugybė sprendimų, ekstremalumų, ribinių patirčių. Kaip apie gyvenimą su kūdikiu yra pasakiusi minėtoji Constance Hall: „Pabandykite atsipalaiduoti rankose nešiodami tiksinčią bombą“.

motušėl
© Ūla Šveikauskaitė

Kai savo įrašuose klausiame moterų, kodėl jos tinklaraščiuose ir socialiniuose tinkluose dalinasi motinystės patirtimis, kodėl apie jas rašo, atsakymai būna tokie: „kad neišprotėčiau“, „kad išneščiau sveiką kailį“, „dėl egoistinių tikslų“, „dėl savęs“. Vidinių ir išorinių lūkesčių neatitikimas su tikrove toks didelis, kad sprogdina žmogų iš vidaus. Gyvenimas prognozuotame „rožiniame kokone“, pasirodo, visai ne toks ramus, kokį galvojai jį būsiant.

Taigi, anksčiau vėliau motina pasiekia ribą: ateina lūžis ir suvokimas, jog tam, kad išgyventum, turi kažką keisti. O tai reiškia – atsipalaiduoti. Nes tavo motiniška atsakomybė vis dėlto yra ribota, nes ne viską įmanoma sukontroliuoti, o gal ne viską ir reikia. Įdomus šalutinis atsipalaidavimo efektas yra toks, kad tik įvykus lūžiui iš tiesų pradedama mėgautis motinyste ir daugiau dėmesio kreipti į savo poreikius.

Kitas pasiekto lūžio efektas yra tai, kad atsiranda jėgų ieškoti pagalbos iš šalies, norisi išvesti užsitęsusią izoliacijos būseną iš grynai asmeninės patirties zonos. Ne, tai nėra atsakomybės nusikratymas, greičiau įrodymas, kad motina viena visko padaryti negali, kad tai yra per didelė atsakomybė vienam žmogui, kad reikia ir kitų pagalbos.

Čia, vėlgi, prieiname prie tiesos, kurią vis norisi pasikartoti: kadangi neturime susiformavusios motinystės kalbos tradicijos (nes moterys žiūrėdavo vaikus, dėl to negalėjo rašyti, o vyrai apie tai taip pat nerašė, nes nerašė, o ir vaikų taip pat nežiūrėjo), tai susidaro įspūdis, kad nieko toje motinystėje nėra ypatingo, nes jei būtų buvę, tai būtų apie tai parašyta ir mes visi tai žinotume. Todėl kiekviena izoliuotų motinų karta turi tarsi iš naujo atrasti ir pasitirti motinystę, ir tada vėl ir vėl nustembama: kaip, kodėl mums niekas to nesakė, apie tai nepapasakojo?

Šalia jau aptartų motinystės izoliacinių mechanizmų, tokių kaip branduolinės šeimos iššūkiai, kalbėjimo tradicijos nebuvimas, atsiranda dar vienas: motinystės romantizavimas. Į tave ir tavo šeimą žiūrima atsargiai, per atstumą – tau sakoma, kokia graži jūsų šeima, kokie gražūs ir mieli jūsų vaikai. Bet kai reikia realios pagalbos, pavyzdžiui, integruotis į darbo rinką, arba tu nori būti viešojo gyvenimo dalimi, kartu su vaikais gyventi kultūrinį gyvenimą, tau gražiai pasakoma, kad dar šiek tiek palaukite, namie vaikus paauginkite. Šeima pastatoma į „savo vietą“ – ją bandoma suginti atgal į privačią erdvę.

Ir štai tada mes imame klaviatūras ir rašome. Apie tai, kaip iš tiesų gyvename ir jaučiamės, apie tai, kokie yra mūsų realūs poreikiai ir lūkesčiai. Kad mums reikia pagalbos, supratimo, efektyvumo iš visuomenės, iš bendruomenės, iš viešojo sektoriaus. Taip kyla realistiško ir viešo kalbėjimo apie motinystę banga, ji ritasi iš būtinybės ir pasimetimo, iš bandymo suprasti, kuo pasižymi šiandieninė motinystė ir to, ko mes apie ją nežinojome.

Tekstas parengtas pranešimo „Sudievinta motušėlė goes online: motinystės reprezentacija socialiniuose tinkluose“ pagrindu, skaityto konferencijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klausimai naujam šimtmečiui“. Konferencija skirta Nacionalinei emancipacijos dienai paminėti.

Publikuota www.manoteises.lt

motušėlė
© Ūla Šveikauskaitė
Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s