Mano akimis, geriausia, ką apskritai tėtis yra parašęs – tai jo „Novelės apie vaikus“, sukurtos aštunto dešimtmečio pabaigoje, jam būnant maždaug dabartinių mano metų. Visada pavydėjau seserims, kad tai jos tapo novelių veikėjomis, o kai gimiau aš, tėtis prozos jau nebekūrė. Prie rašymo savo malonumui grįžo tik senatvėje, ir tada aš gavau keletą paguodos eilėraščių, bet vaikystę dokumentuojančių novelių – jau ne, kad ir kiek jų bezyziau. Po tėčio mirties visą jo kūrybą peržiūrėjo, atrinko, suredagavo ir į knygą sudėjo mūsų mama. O šiandien dalinuosi viena iš tų, beveik jau mintinai mokamų, istorijų apie vaikus:

Mūsų mergaitėms labai gerai, kad jos dvi, ir kad beveik pametinukės. Dar geriau, kad judviejų mama su tėčiu tegu ir dažnai barasi, bet vis dar nesiskiria, o užvis geriausia mergaitėms, kad jos turi net dvi seneles: mamos motiną, gyvenančią atokiau už miesto, vidury didžiausių, žiemą apsnigtų, o vasarą gražiai žaliuojančių laukų, ir tėčio motiną, gyvenančią labai labai toli, ten, kur ošia Labanoro giria, kur tamsios eglės ir mėlynos pušys, vienodos peržiem ir pervasar. Dabar, viduržiemy, tie miškai giliai užpustyti, ir, kai šniokščia per juos keleivinis traukinys, būna saulėtekis, ir nuo medžių palei geležinkelį krinta spalvoto šerkšno dulksna.

Į tą tolimą kelionę (iš pradžių dideliu stačiakampiu autobusu, panašiu į televizorių, o paskui raudonu keleiviniu traukiniu) mergaitės ruošiasi visą laiką: vos grįžusios į miestą, jos ir pradeda ruoštis. Ten gerai: yra švaraus geltono smėlio dauba, iš visų pusių apaugusi vešliais laukiniais lubinais, ir, kai užsižaidžia susėdusios, ima mergaitėms vaizduotis, kad štai čia, ant to biraus smėlio, per kurį su tokiu vargu, tarpais net apvirsdama aukštielninka, ropoja skruszdėlė, jos gyvena jau labai labai seniai, jau gal kelintas šimtas metų. Netoliese yra ir jaukus upokšnis, ne toks gilus, kad prigertum, bet ir ne toks seklus, kad dorai nesušlaptum. O svarbiausia, kad nei senelė, nei kiti suaugusieji, kurių čia labai nedaug, ir kurie dažniausiai susirenka tik švenčių dienomis, niekada neaiškina mergaitėms, kaip reikia gyventi. Ir tai, matyt, visų geriausia.

Prieš keletą metų ten buvo gyva dar ir mano senelė, mergaičių vadinama senelyte. Ji jau kelintas mėnuo nesikėlė iš lovos. Tai buvo vienintelis žmogus namuose, kuris turėjo daugiausia laiko pasišnekėti su vaikais. Vaikai tą žinojo ir dažnai ropšdavosi į senelės lovą, netgi ne visada prisimindami, kad prieš tai derėtų nusiauti batus.

Tik tą atmintiną kartą, kai lankėmės mano tėviškėje, viskas buvo tarsi po senovei ir tarsi kažkas ne taip. Senelytė gulėjo maža, išdžiūvusi, balčiausiai žila. Pro atlapas savo kambarėlio duris žvilgsniu gaudė ir persekiojo kiekvieną pasirodžiusį troboje. Vaikai, kaip visada puolę prie jos, sustingo vidurasly, nebaigę paskutiniojo žingsnio, keistai pasvirę į priekį. Paskui vangiai trainiojosi po kiemą ir kitus kambarius ir pirmąkart gyvenime neraginami ėmė ruoštis namo.

– Važiuojam, tėveli, – jau kelintąkart zirzė vyresnioji, vogčiomis apsidairydama, kad kas nematytų ir negirdėtų.

Aš nuėjau atsisveikinti su senelyte. Ji gulėjo aukštielninka, balčiausiai žili jos plaukai menkai tesiskyrė nuo pagalvio spalvos. Aš pažvelgiau į jos gerą suvytusį veidą ir krūptelėjau, matydamas jame nepaprasto žydrumo akis. Man buvo kraupiai nuostabu, kad taip vaiskiai žydros gali būti seno žmogaus akys.

Palinkėjau greičiau sveikti, pažadėjau, kad greit atvažiuosim, dar kažką sakiau, bet žodžiai skambėjo kažkaip nenuoširdžiai.

– Eikit, – stumtelėjau atokiau stovinčias mergaites, – atsisveikinkit su senelyte.

Bet jos atkakliai traukėsi atbulos, ir jų akyse šmėkštelėjo siaubas.

 

Rimantas Urbonas, „Žiogai žolėje“/„Abipus pilnaties“, 2015, p. 43-44.