Pasidaviau grynajam jausmui, momentiniam impulsui. Nusigriebiau knygą atostogų pasiskaitymui šįsyk kažkaip neatsakingai, spontaniškai – šiaip niekada taip neperku knygų. Iš pavadinimo „Motinystė“ (Sheila Heti, „Motherhood“) ir atsainaus pavartymo knygyne pasirodė kaip neįpareigojantis savų patirčių, emocijų aprašymas, sumaišytas su pamintijimais apie motinystės suvokimus šiuolaikiniame pasaulyje. Ir iš esmės neprašoviau. Knyga būtent apie tai ir yra, išskyrus menką smulkmeną: joje analizuojamos ne vaikų auginimo patirtys, bet atvirkščiai. Nemotinystė. Netėvystė. Sąmoningas pasirinkimas gyventi be vaikų.

„Motinystėje“ iš visų pusių kedenamas klausimas „turėti ar neturėti?“, „gimdyti ar negimdyti?“. Aprašomas net keletą metų trunkantis keturiasdešimtmečio link keliaujančios rašytojos, gyvenančios Toronte (įtartinai primenančios pačios autorės portretą) pokalbis su savimi. Taip pat su visais jos kely pasitaikančiais pakeleiviais – jos dievinamu partneriu, draugais, atsitiktiniais prašalaičiais, knygomis, gatvės aiškiaregiais, būrėjomis ir netgi „Permainų knygos“ monetomis, kurios jai atsakinėdavo į sukčiausius filosofinius klausimus labai aiškiai ir labai randomizuotai: „taip“ arba „ne“.

Bet iš tiesų įtampos ir tikrojo pasimetimo knygoje nedaug. Tiksintis nematomas (ir neegzistuojantis) laikrodis, kvailiojantys hormonai bei draugai, ištisus dešimtmečius kalbėję apie gyvenimo be vaikų privalumus, bet ties keturiasdešimtmečiu supasavę ir ėmę sparčiai daugintis, sukelia šiek tiek nerimo ir krūvą dvejonių, bet per visus nesibaigiančius apsvarstymus persišviečia aiškus ir tvirtas tikrasis nusiteikimas: nemotinystė.

Įnikusi skaityti Heti knygą iš uždulkėjusių atminties klodų išsitraukiau straipsnį, kuris, pasirodo, jau bent prieš metus buvo mane susipažindinęs ir su šia autore, ir jos knyga. Tai būta Claire Fallon teksto „Kaip (ne)pasirenkama motinystė“ apie pastarųjų metų grožinėje literatūroje išsikerojusias motinystės temas, kuriuo kadaise dalinausi ir blogo Facebook puslapyje. Jame rašoma:

„Visas tas svarstymas – tai tik bandymas koketuoti, kai tikrasis sprendimas priimtas jau seniai. Galbūt todėl Heti bandymas sukurti filosofišką knygą apie begalines sprendimo tapti motina analizes, net jei pagaulus ir puikiai išpildytas, dažnai rodosi betikslis ir tuščias, nes nieko ji iš tiesų nei svarsto, nei sprendžia. Ji žino ko nori, ir visi argumentai tiesiog sutvirtina išankstinį giliai išjaustą jos troškimą. Kai kalba eina apie vaikus, mes juk nesiremiame šalta logika ir racionalumu. Blogesniu atveju mes tiesiog darome tai, ko iš mūsų tikisi aplinka, o geresniuoju – tai, ko norime patys. Ir jau tik paskui tuos gerokai anksčiau padarytus pasirinkimus apipiname savo filosofijomis ir neva racionaliais argumentais.“

Treji-ketveri metai svarstymo (tebūnie, net jei ir „svarstymo“), pavirtę į ištisą knygą: seniokiškoji mano dalis niekaip negali suprasti tokio savęs kankinimo ir tiek smarkiai įsišaknijusio nerimastingumo. Taip arba ne – just do it (or don’t). Seniokiškajai mano daliai pritaria daug svetainėje goodreads.com knygą vertinusių skaitytojų, išvadinusių ją „Pirmojo pasaulio problemų prisodrinta filosofija apie nieką“. Nori – darai, nenori – nedarai. Problema prasideda tik ten, kur nori, bet nepavyksta. O čia…

Bet jaunatviškoji mano dalis mano, kad tokie nesibaigiantys svarstymai – tai tikriausias vis didesnės visuomenės dalies, taip stipriai kankinamos pasirinkimų ir galimybių įvairovės, kad net įsivaro save į nerimo sutrikimų kampą, atspindys. Baisus sau iš savęs sukonstruotas kalėjimas.

Kaip rašė vienas iš daugybės knygos vertintojų ir apžvalgininkų, ji ypatinga tuo, kad viename puslapyje, net vienoje pastraipoje skaitytoją gali ir sužavėti, ir nustebinti, ir be galo suerzinti. Vis dėlto dažniausiai ji išvengia tokio tipo svarstymams ir diskusijoms būdingo dalyko: supaprastinančio supriešinimo. Knygos balsas geba analizuoti motinystę ir nemotinystę kalbėdamas apie savo pasirinkimus, apie tai, kas tinkama ir kas trokštama jai, jos pačios. Taip dažnai savo svarstymuose besirinkdama ne-motinystę ji (beveik) niekur tokio pasirinkimo neiškelia kaip absoliučios vertybės. Nes išties yra mažai labiau atstumiančių dalykų nei bet kokių požiūrių bei patirčių suabsoliutinimas, o besiskiriančių – apibendrinantis sumenkinimas. Čia to nėra:

I know there is no difference between someone with children and someone without – that having a child or not is just part of what happened to them, or what time and the world made happen to them, and of course they are part of the world, and so is the person they are with, and the person they are not with, and their culture, and their parents, and their work, and their bodies, and how much money they earn, and the baby who came or didn’t come or died. The world isn’t as binary for me as it was before, with parents on one side, and non-parents on the other. Seeing someone with a child tells me nothing about the life that was in their head, or is currently in their head, just as seeing someone without a child tells me nothing about the life that was in their head. Life occurs to each of us, equally, with all its forces of randomness and care, and whatever forces act on a human life, which we can only guess at but still don’t know. (p. 177)

Vis dėlto knyga vadinasi „Motinystė“, o ne „Nemotinystė“, nes motiniškumas neapsiriboja tik fiziniu savo vaikų gimdymu ir rūpesčiu, nukreiptu tiesiai ir tiktai į juos. Motinystė ir motiniškumas yra daug platesnės sąvokos, o nėštumas, gimdymas ir auginimas gali realizuotis ir kitais būdais, ne tik fiziniu. Taigi, pasaulis yra prisodrintas motinystės bei motiniškumo, nors ir ne visos jų formos taip lengvai atpažįstamos bei pripažįstamos visuotinai. Motinystės prisigėręs kiekvienas kiekvieno žingsnis ir gyvenimas – tiek norinčio(-s) vaikų, tiek ne, tiek turinčio(-s) vaikų, tiek ne; kiekvienas gyvenimas yra atėjęs iš motinystės (daugybės motinysčių).

Todėl knygoje skalpeliškai raikomi tankiai tarpusavy persipynę praeitų kartų motinų likimai ir jų poveikis dabartinei kartai bei jos šiandien priimamiems sprendimams. Skaitydama vis prisimindavau Noros Ikstenos „Motinos pieną“, vis pagalvodavau, kad labai panašią knygą turbūt būtų galėjusi parašyti suaugusi „Motinos pieno“ dukra. Paralelių čia daug. Pirma, traumuojanti istorinių represijų patirtis senelių kartoje („Motinos piene“ tai sovietinės represijos Latvijoje, „Motinystėje“ – Holokausto patirtis Vengrijoje; pagrindinės veikėjos močiutei per plauką pavyko gyvai ištrūkti iš koncentracijos stovyklos, emigruoti į Kanadą ir ten sukurti šeimą). Abiejų veikėjų motinos – darbui pasiaukojusios gydytojos, besinešiojančios paveldėtą slogutį, biesą, prakeiksmą ir radikaliai atsiribojusios nuo savo dukterų. Bet biesas eina per kartas, prakeiksmas gyvas, ir jis leidžia labai daug ką savin nurašyti: ašaras, nervingumą, nenorą daugintis, bet ir kūrybiškumą, gyvybinės energijos panaudojimą ne naujų žmonių, bet idėjų ir knygų gimdymui.

Skaitant tekstai nuolat jungiasi į vis naujus tinklus su kitomis knygomis, tad „Motinystė“ atliepia ir gausybę kitų pasakojimų (o gal tiesiog naują rašymo madą), kai rašytojos ir rašytojai knygose dalinasi savo rašymo proceso patirtimis, motyvacijomis, trikdžiais ir katarsiais. Neįsivaizduoju, kiek visus tuos rašymo apie rašymą produktus įdomu skaityti su rašymu (ir apskritai kūryba) niekaip nesusijusiems skaitovams, bet gyvenantiems tose pačiose bangose – tai yra neįkainojama galimybė susipažinti su dienoraštiškais didžiųjų darbo užkulisių liudijimais kaip „Motinystėje“, taip, tarkime, ir Karl Ove Knausgård’o „Mano kovoje“.

Iš esmės pritariu anoniminiam knygos vertintojui: „Motinystė“ ir stebina, ir žavi, bet vietomis ir nervina. Išties gana panašiai kaip ir pati motinystė.