Tėvų kaltės anatomija

Jeigu kaltė negraužtų mums smegenų, tėvystė būtų visiškai kitokia. Sunkumai būtų tik fiziniai. Būdami tiktai fiziniai, jie būtų gana nesunkiai įveikiami (išmiegami, išaugami, išmokstami, pasidalinami). Būdami tiktai fiziniai, sunkumai neužgožtų visų gyvenimo čia-ir-dabar su vaikais atradimų ir džiaugsmų.

Todėl kaltę reikia kuo efektyviau naikinti – kaip kokius dvasinius tarakonus. Geriausia napalmu.

Bet lengva pasakyti. Chroniškos kaltės grybeliai užsiveisia nemačiomis, dar gerokai prieš susilaukiant vaikų. Polinkis dėl viso pasaulio bėdų kaltinti save – bet kita vertus, ir sau priskirti nepamatuotas galias, praktiškai visagalystę vien savo jėgomis keisti pasaulio tvarką – atsiranda dar gerokai prieš suaugant apskritai.

Trys požymiai labai sustiprina tėvystės kaltės tikimybę. Pirma – tai perfekcionizmas. Antra – mokėjimas meistriškai veikti pagal taisykles ir anksčiau ar vėliau laimėti. Taip pat absoliutus nenorėjimas ir nemokėjimas klysti. O tokie esam didesnioji dalis dabartinių tėvų.

Privaloma tvarka einame į tėvystės paskaitas ir jų turinį priimam labai rimtai. Bėda ta, kad tose paskaitose dažnai kalbama apie idealius atvejus, kurių gyvenime pasitaiko retai. Be to, paskaitose dažnai reprezentuojama viena kuri tėvystės filosofija, o žmogui, atėjusiam iš visai kito lauko ir visus patarimus girdinčiam pirmą kartą, tai automatiškai atrodo kaip Vienintelė Tiesa. Vienintelė įmanoma nepajudinama Tiesa, tokia, po kurios jau sakoma „Amen“. O po to ištinka tėvystės praktika su visais nenumatytais ir iš anksto nepaskaitytais atvejais, ir pareikalauja milžiniško lankstumo ir gebėjimo improvizuoti. Ne visada sekasi, ir tai normalu. Bet protui, apgraužtam tėviškos/motiniškos kaltės, tai dažnai yra gana didelio masto tragedija.

Doras perfekcionistas nusprendžia, kad kažkas buvo padaryta blogai. Skaityta per mažai knygų, lankyta per mažai kursų arba knygos ir kursai buvo ne tie. Anksčiau ar vėliau ateina išvada, kad „per mažai stengtasi“. Jei gimdymas komplikavosi ir buvo atliktas cezario pjūvis – vaikas gimė ne daugiausiai balų kursuose įvertintu būdu, vadinasi, tai mano kaltė. Jei žindymas nebuvo sklandus – kaltas kaltas, esu labai kaltas, vaikas surenka dar mažiau balų, jo ateitis niaukiasi man akyse. Jeigu ateina antrų, trečių (ir t.t.) metų krizės, kai vaikas pradeda reikšti sunkiai jam pačiam aprėpiamas emocijas, balansuodami tarp į save nukreiptų kaltinimo strėlių ir sau suteiktos visagalystės, tėvai įsivaizduoja, kad yra atsakingi už visas vaiko emocijas, už vaiko charakterį, temperamentą, pomėgius, talentus, netalentus ir kiaulystes.

karves_kaukole
© Ūla Šveikauskaitė

Kaip atrodo tas protas, apgraužtas tėviškos/motiniškos kaltės? Jis visus patarimus, visas istorijas interpretuoja savotiškai pakreipdamas visagalystės ir jos užprogramuotos kaltės kryptimi. Kadangi pati tokio mąstymo turėjau ir vis dar turiu užtektinai, duosiu du pavyzdžius, kaip geranoriški ir iš esmės pozityvūs patarimai gali būti suinterpretuoti pavojingai. Jie abu mano akį pagavo „Nebegėdos“ instagrame:

View this post on Instagram

Daugiau skaitykite www.nebegeda.lt 😉

A post shared by Nebegėda (@nebegeda) on

[komentaras: su patarimu viskas yra gerai. tik jame neužsiminta, kad rami reakcija į vaikų absoliutaus įtūžio priepuolius yra ilgo darbo rezultatas, ir nesąžininga iš savęs to reikalauti pirmus kartus susidūrus su itin intensyviomis vaiko emocijomis; kadangi iš savo pačių vaikystės patirties dauguma tokių ramios ir susitvardančios reakcijos pavyzdžių neturime, tenka mokytis praktinėse situacijose, iš savo klaidų, ir čia kaltė kartu su per dideliais lūkesčiais sau gali labai komplikuoti reikalą]

View this post on Instagram

💜

A post shared by Nebegėda (@nebegeda) on

[komentaras: jei turi jau paaugusių vaikų, labai aiškiai supranti, kad čia kalbama apie žiūrėjimą į vaiko būsenų, savijautos, emocijų pagrindines priežastis, apie emocinį intelektą ir racionalumą, bet dar tik planuodama vaikus aš jį būčiau perskaičiusi kitaip: kaip vadovėlinę tiesą, kad už visas neigiamas vaikų emocijas, blogas savijautas, išlipimus ne ta koja iš lovų ir pan., atsakingi tiktai tėvai, o tiksliau – tas iš tėvų, kurio akivaizdoje tie jausmai patiriami ir demonstruojami]

Nesakau, kad tėviškos atsakomybės visiškai nėra. Žinoma, kad ji yra, tik ji neabsoliuti. Vaikai gimsta su gan tvirtu stuburu, ir jų taip lengvai nuo žemės nenupūs ne pagal planą susiklostęs gimimo būdas, netobulas maitinimo būdas ar tie visi maži, dideli ir nuolatiniai konfliktai, kurie augimo kelyje yra tiesiog privalomi.

Kas iš tiesų traumuoja vaikus, labai išsamiai aprašė „Natūrali Motinystė“:

O ta tikroji tiesa apie vaikų auginimą, pasirodo, nė kiek nedidinga, ji kažkur pievose gano karves, ji sudaryta vien iš išimčių, nevadovėlinių situacijų ir nepavykusių planų. Tikroji vaikų auginimo tiesa yra pats didžiausias perfekcionisto siaubas. Jos negali iškalti. Apie ją gali (gal net turi?) daug skaityti, bet jos šventraščiu paversti – negalima jokiu būdu. Jai būtinas kūrybiškumas ir atsipalaidavimas. Tikroji vaikų auginimo tiesa, be to, neišvengiamai sudaryta vien iš klaidų, apsižioplinimų ir apsibėdinimų. Ji tarpsta chaose, kūrybinėj netvarkoje, laukiniame žaidime.

Kaip atsikratyti tėviškos kaltės? Tiesiog turėti vaikų. Anksčiau ar vėliau vaikai jus nulauš, tada jus įsiurbs chaosas, kūrybinė netvarka ir laukinis žaidimas. Tik tai jus išgydys. Leiskitės nulaužiami.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s