Klinikinis nepasitenkinimas

Stebint Lietuvą per medijų ir socialinių tinklų filtrą iš Švedijos, vis labiau į akis krito itin didelė įtampa, irzlumas, greita ir pikta reakcija į bet kokį dirginimą ir per visus kraštus srūvantis masinis nepasitenkinimas. Dramų fanfaros ant kiekvieno kampo.

Bet štai, antrus metus gyvenant Švedijoje, pagaliau pamačiau, kad ir švedai nėra ramybės ir tolerancijos įsikūnijimas. Jie taip pat burba! Gal kitaip ir kitomis apimtimis, bet – burba. Pavyzdžiui, yra nepatenkinti darbo universitete sąlygomis, net jeigu ten jų nuo mokslo ir išminties surambėjusių nugarų kartas nuo karto ateina pamasažuoti darbdavio samdyta sveikatintojų komanda (!).

Nepasitenkinimas, pasirodo, yra nepagydomas. „Net“ Švedijoje. Jis būtinas, kad visuomenės ir žmonės galėtų tobulėti. Nepasitenkinimas, burbėjimas ir kritika iš esmės yra progreso varikliai. Bet! Tik ne tada, kai nepasitenkinimas pasiekia klinikinę stadiją.

Kaip atrodo klinikinis nepasitenkinimas? Jis yra nuolatinis. Tipinė reakcija į klausimą „Kaip laikaisi?“ ar „Kas naujo?“ – „Oi net neklaaaausk…“. Nuolatinis nepasitenkinimas įsispaudžia veide. Lūpas negrįžtamai iškreipia ironija, o antakius – skepsis.

Klinikinis nepasitenkinimas nėra tiesiogiai susijęs su objektyviomis gyvenimo aplinkybėmis ir realiu gerovės kiekiu. Klinikinis nepasitenkinimas nemato konteksto ir niekada nelygina savo situacijos su objektyviomis kitų žmonių situacijomis (t. y. savą įpjautą pirštą visada skauda labiau negu kito žmogaus vėžį). Klinikinis nepasitenkinimas iš principo yra anapus empatijos. Jam nebus jokios bėdos rimtu veidu pirmo pasaulio problemomis dalintis su trečiojo pasaulio atstovais. Ir dar – klinikinis nepasitenkinimas yra visada labai rimtas. Jis laisvai ir dažnai ironizuoja kitus, bet savęs – niekada.

IMG_4299[1]

Aš buvau išauklėta atidžiai klausytis žmonių ir rimtai reaguoti į tai, ką jie sako. Todėl ne kartą esu papuolusi į keistas situacijas. Pavyzdžiui, tokias, kai bendraujant su žmogumi nusipieši vaizdą, kokiame beviltiškame skurde jis gyvena, bet nueini į svečius ir pamatai nei daug nei mažai, o rūmus.

Arba kai gatvėje sutikusi tolimą pažįstamą su iščiustytu vaikučiu klausaisi, kaip sudėtinga visur suspėti, kaip daug laiko ir jėgų išsiurbia vaiko vežiojimas po baseinus ir visokius būrelius (vaikui nėra metų), o pati šalia stovi su kūdikiniu dvynių vežimu ir ramentais. Man prireikia šiek tiek laiko, kad tas „kažkas ne taip“ suvokimas apie tokias situacijas pasiektų smegenis, ir suprasčiau, kas gi ten iš tiesų buvo ne taip, nes pirminis refleksas visada būna klausytis, ką sako žmogus, viską vertinti kuo rimčiausiai ir pritariamai linksėti. Matyti žodžius, o ne kontekstą, šventas naivume.

Gali pasirodyti, kad aš šaipausi ar ironizuoju klinikinius nepasitenkintojus, bet taip toli gražu nėra. Klinikinis nepasitenkinimas iš tikrųjų yra didžiulė problema ir baisinė drama. Be jokios ironijos. Tai yra pragaras žemėje, kurį pats sau lėtai kūreni.

Auksė, „Mamystės“ bloge kadaise rašiusi savo nėštumo ir pirmųjų metų auginant kūdikį dienoraštį, viename įraše klinikinį nepasitenkinimą vadina „majonezinėmis problemomis“, ir kalba apie tai, kad jos, nors iš šono atrodo absurdiškai, iš tiesų yra didžiulė psichologinė našta. Kad iš esmės įpjautas mano pirštas net negali būti lyginamas su kito žmogaus vėžiu. Kad svetimo skausmo nebūna.

Viskas gerai, jei tai etapas. Mėnesių, metų, tebūnie – poros metų etapas, kurį galima iškentėti, išbūti, išaugti. Motinystėje tokių etapų tikrai būna. Bet jei jis užsitęsia… amžinai? Ar ilgalaikis užsisukimas klinikiniame nepasitenkinime nėra ženklas, kad reikia kažko imtis? Išeiti į Camino de Santiago, nueiti į terapiją? Kontekstualizuotis ir empatizuotis?

Aš nesiūlau taikyti suck it up metodo. Nesiūlau suvalgyti jausmų ir apsimesti, kad jie neegsiztuoja. Nesiūlau pigaus ir netikro apsimestinio pozityvumo pleistro. Jeigu ką konkretaus (be Camino de Santiago ir terapijos) ir galiu pasiūlyti – tai pasekti fb blogą „Du peliukai“. Nes niekas negali padėti geriau kontekstualizuotis ir empatizuotis nei žmonės, perėję antžmogiškus išbandymus ir išmokę vertinti pačius paprasčiausius, bet esminius dalykus.

One thought on “Klinikinis nepasitenkinimas

  1. Gyvenime yra keistų dalykų. Kad ir nuomonė, kuri keičiasi. Nors buvai kažkuo įsitikinusi 100%, per kelis metus žiūrint ir analizuojant save ir aplinką, galima ją pakeisti. Kažkada galvojau, kad nuryti nuoskaudas yra geras variantas. Dabar galvoju, kad viskas, ką nuryji, deja, nepasišalina. O kaupiasi. Tekstų netaisau, bet dabar jaučiu, kad po šiuo tikrai parašysiu P.S. Dėkui už priminimą.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s