Vaikų auginimas yra paradoksų kupinas užsiėmimas. Pirmus metus jame praleidi išrinkinėdama(s) ir vėl atgal surinkinėdama(s) save. Tuo laiku po truputį nusilipdai naują „aš“, nes netikėtos egzistencinės patirtys gana rimtai išsprogdina galvą.

Darbas tai nelengvas, tenka daug galvoti, skaityti, stebėti, kalbėtis ir bandyti suprasti, kas vyksta. Po kokių poros metų pradeda darytis aiškiau, lengviau, paprasčiau. Įsigyveni savo naujajame „aš“, ta proga gal atvyksta ir daugiau naujų šeimos narių. Galva nebesprogsta, ramu, daugmaž aišku, kaip suvaldyti kadienybės chaosą ir netgi juo šiek tiek pasidžiaugti.

Kur čia paradoksas?

Ogi ten, kad nuėjus akmenuotą tapsmo tėvais kelią, ypač tuo atveju, jei jis buvo ilgas ir vyko daugiau namų aplinkoje, jei namai ir motinystė (tėvystė) tapo naująja komforto zona, gali būti visai nebeaišku, kaip tą naująjį „aš“ suderinti su senąja profesine tapatybe. Į kokius darbus grįžti, kur grįžti, ar grįžti apskritai?

O laikas tiksi, o vaikai auga ir reikia apsispręsti: kas aš ir vėl? Kas aš už namų sienų? Ar aš esu senasis savo darbas? Ar aš esu per šiuos keletą metų sugalvota, atrasta ir išjausta nauja karjeros kryptis? Ar aš esu darbas iš namų? Pasirodo, kad nusilipdžius naują save tenka vėl iš naujo lipdytis ir savo darbinį „aš“.

Tokios dilemos tikriausiai nekankina jūsų, jei dėl savo profesinių pasirinkimų niekada neturėjote didelių dvejonių, taip pat ir tuo atveju, jei vaikai ir namai jūsų neįsiurbė baisiai ilgam. Tada vingiuotus kelius iš namų atgal į darbus gali būti nelengva suprasti. Bet gali būti ir lengva – net po vieno vaiko, net iki tol aiškiai žinojus, kas esi ir ko nori.

Aš irgi niekada neplanavau įstrigti, ir gana aiškiai žinojau: grįšiu į darbus (rašyti disertacijos) iš karto, kai tiktai galėsiu. Ir taip praėjo šešeri (6) metai.

Kurį laiką gimus vaikams labai aiškiai ir tvirtai buvau savo senasis darbas. Nuo skaitymo ir rašymo disertacijos tema neatbaidė pirmi du vaikai. Neatbaidė net visokie kiti gyvenimo sukrėtimai (praėjus vos porai savaičių po savo tėčio laidotuvių skaičiau vargais negalais per naktį sukurptą pranešimą konferencijoje – šiandien niekaip nesuprantu, kodėl). Ambicijų traukinį šiek tiek apslopino tik sveikatos problemos – teko atšaukti dalyvavimą vienoje vasaros mokykloje, tik dėl to, kad tomis pačiomis dienomis privalėjau gulėti ligoninėje po operacijos. Bet pirmuosius motinystės metus, o gal net porą metų, galva vis dar veikė darbiniu režimu. Aišku, stipriai sulėtėjo tempas, bet vis dar buvau „nepametusi savęs“ profesine prasme.

Didysis sutrikimas atėjo supratus, kad noriu dar vieno vaiko.

Tai juk visiškas vidinis vaidmenų konfliktas. Gi daug vaikų ir dideli darbai už namų sienų niekaip nesusijungia į vieną paveikslą. Kitiems – galbūt, bet ne man. Nes nesu iš tų žmonių-kyborgų, kurie sugeba ir daug (tai reiškia – tris ir daugiau) vaikų išauginti, ir stulbinančius kalnus už namų sienų nuversti. Aš esu priklausoma nuo miego, todėl nesugebėčiau ilgai ir produktyviai važiuoti jam skirdama po keturias ir mažiau valandų kasdien. Visa tai puikiai žinojau, taip pat žinojau ir tai, kad dar vienas vaikas reikš kur kas didesnę pertrauką darbuose, kaip ir didelę riziką nuo jų apskritai atitolti.

Bet dar vienas vaikas nebuvo racionalus pasirinkimas. Tai buvo didesnis už mane žinojimas, kad taip būti privalo ir tiek.

Neplanuotai viskas susidėliojo taip, kad gimus ir vos paaugus trečiajam, pradėjau gana intensyviai dirbti iš namų (freelancindama rašiau, redagavau, verčiau tekstus). Su daugiavaikyste, naujais darbais ir kitomis nelengvomis patirtimis, prisiminimai apie akademinį pasaulį ir savo senąjį darbinį tapatumą ėmė tolti ir blukti. Bet tuo metu neturėjau nei laiko, nei jėgų galvoti apie tai, kas aš iš tiesų esu profesine prasme.

Tokiam galvojimui laikas atėjo su šeima atkeliavus į Švediją ir atsiradus šiek tiek laisvos vietos galvoje. Štai tada ir supuolė visi trys klausimai iš karto: Ar aš esu senasis mano darbas? Ar aš esu naujasis darbas iš namų? O gal aš apskritai esu namų, dar didesnės šeimos žmogus? Visur buvo po truputį manęs. Bet atrodė, kad niekur nebuvo manęs visos.

(Žinoma, aš puikiai suprantu, kad pats toks galvojimas ir galimybės rinktis turėjimas yra didžiulė privilegija, nes a) turėjau kur grįžti, ką tęsti; b) turėjau ir darbinės veiklos iš namų galimybę; c) galėjau rinktis ir motinystę; tikrai ne visi turi tiek alernatyvų, ne visi turi altenatyvų apskritai; tad gal tapatybės krizes iš dalies ir lemia – galimybių perteklius? Apie su tuo susijusius suaugystės virsmus ir pasirinkimų skausmus šiek tiek diskutavome su sociologe ir bičiule Milda Pivoriūte čia ir čia).

Įdomiausia opcija iš visų, žinoma, yra atsisakyti darbų už namų durų apskritai ir pasirinkti motinystę. Galbūt dar daugiau vaikų. Skamba keistai, ar ne? Ar bent gana neįprastai, nes ir trys jau yra daugiau nei pakanka, žemė dega, dangus griūva ir taip toliau. Jei pradedi svarstyti tokį variantą, visu svoriu užgriūna kreivi klausiantys žvilgsniai ir kitoks visuomenės spaudimas (kuris realiai tai spaudžia tik iš vidaus). Likti namuose – tai juk praktiškai socialinė savižudybė. Ar… ne?

Svarstant apie tai, akis užkliuvo už Saros Petersen straipsnio, kur ji aprašo savo dvejones atėjus laikui pasirinkti: ar eiti dirbti už namų sienų, ar likti „saugiajame“ namų kokone, planuoti dar vieną vaiką ir ramiai dirbti kaip ir dirbus (rašyti kaip rašius) iš namų. Atrodo šiek tiek neambicinga, ar ne? Atrodo kaip pernelyg saugus variantas. O galbūt – tiesiog užsibuvimo namuose ir pasaulio baimės nulemtas sprendimas? Neišsijudinimas iš komforto zonos. Kai visi balsai šiais laikais trimituoja, kad tikras gyvenimas nutinka tik už jos ribų – juk ne taip lengva nuspręsti, kad man priimtinas mano namų komfortas. Kad savo laimę radau čia ir kurį laiką joje dar pabūsiu, nes man ir mano šeimai taip tiesiog tinka.

Aš daugiau vaikų planą atidėjau ateičiai ir vis dėlto apsisprendžiau grįžti į senąjį darbą. Su tikslu bent pamėginti prisivyti senąją save. Ir ką galiu pasakyti: lengva tikrai nėra. Užsibuvimo namie nulemta pasaulio ir žmonių baimė tikrai egzistuoja. Šešeri metai yra daug. Tenka iš naujo mokytis tam tikrų socialinių įgūdžių (pavyzdžiui, suregzti sakinį mokslinėje diskusijoje). Kartais jaučiuosi taip, lyg man reikėtų resocializacijos programos. Todėl be galo svarbus palaikymas, pastiprinimas ir kiekvienas „tu gali“ iš šono. Svarbi ir aplinkos tolerancija kliurkoms, nesąmonėms, ne tokiam greitam pritapimui. Dar svarbi ir asmeninė stora skūra, davimas sau laiko, erdvės ir teisės netobulumui. Nes grįžti į seną darbą, bet jau nebesi tas pats žmogus, kuris iš jo išėjo; su krūva vaikų įsivažiuoti sunkiau, darbo į namus parsinešti negali, efektyvumas mažesnis, ir nors tu ką. Kita vertus – dėl tų pačių aplinkybių kur kas lengviau į stalčių padėti darbines dramas ir egzistencinius klausimus. Todėl gal efektyvumas vis dėlto ir nėra toks jau blogas? Lengviau atfiltruoti svarbius ir nesvarbius momentus ir tiesiog daryti tai, ką reikia, savo tempu.

Grįžti į darbinį save po vaikų yra dalykas šiek tiek panašus į kūno grįžimą „į save“ po tų pačių išbandymų: kai kam tai įvyksta tarsi savaime ir be didelių pastangų, bet daugumai prireikia laiko, kantrybės, nuolankumo, drąsos klysti ir atlaidumo sau. Dar nežinau kaip pavyks man (jaučiu, kad poros mėnesių tikrai nepakako formai atgauti), bet tikiuosi, kad subalansuota proto dieta ir kasdienės treniruotės ilgainiui duos vaisių. Kad ir netobulų, bet tikėkimės – valgomų.